Lietuvos darbo federacijos nesutarimai su katalikų politine srove po 1926 m. perversmo

LTPo 1926 m. valstybinio perversmo Lietuvoje įsigalėjo autoritarinis valdymas, sustabdęs politinių partijų veiklą ir sukėlęs krizes, nesutarimus ir konfliktus parlamentiniu laikotarpiu (1920–1926) Lietuvos krikščionių demokratų koalicijoje. Lietuvoje, tuo metu agrarinėje valstybėje, Lietuvos darbo federacija (LDF) nebuvo tokia populiari, kaip jos politiniai partneriai - Lietuvos ūkininkų sąjunga (LŪS), atstovavusi ūkininkus ir valstiečius, ir Lietuvių krikščionių demokratų partija (LKDP), atstovavusi katalikišką inteligentiją. Po perversmo LDF vadovybė atsiribojo nuo katalikiškų partijų ir naiviai tikėjosi tapti Lietuvos tautininkų sąjungos (LTS) lygiaverčiu partneriu. 1930 m., sekdama Vakarų krikščioniškų darbo organizacijų pavyzdžiu, LDF bandė siekti didesnio savarankiškumo, neigė Katalikų veikimo centro, koordinavusio visų katalikiškų organizacijų veiklą, valdžią ir planavo tapti nekonfesiniu politiniu judėjimu. Tokia taktika ir flirtas su Tautininkų sąjunga vedė į LDF žlugimą. Todėl 1934 m. ji buvo reorganizuota į nepolitinę Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungą.Galiausiai LDF vadovai K. Ambrozaitis, K. Rankelė, V. Baniulis buvo nušalinti nuo katalikų visuomeninės veiklos. Straipsnyje, remiantis slapta Valstybės saugumo departamento (VSD) informacija ir to meto spauda, analizuojama vidinė parlamentinio LKDP bloko narių krizė ir konfliktai, kilę po 1926 m. perversmo. Lietuvos darbo federacijos vadovybės planai tapti nepriklausoma partija ir artimi ryšiai su Tautininkų sąjunga įstūmė LDF į konfliktą su katalikų visuomeniniais lyderiais, politikos veikėjais, valdininkais, Lietuvos katalikų veikimo centru ir ateitininkais. Lietuvos darbo jaunimo sąjunga (LDJS), propaguojanti socialinį bei tautinį radikalizmą, tiesiogiai prisidėjo prie to, kad K. Ambrozaitis buvo pašalintas iš LDF vadovybės. Taip pat straipsnyje apžvelgiamos priežastys, sąlygojusios LDF vadovybės radikalius sprendimus, pateikiami tokios veiklos rezultatai. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Ambrozaitis, Kazys; Autoritarinis režimas; Autoritarizmas; Katalikybė; Katalikų Bažnyčia; Krikščionys demokratai; Lietuvos Darbo Federacija; Lietuvos darbo federacija, katalikiškoji srovė, 1926; Politinės partijos; Ambrozaitis, Kazys; Authoritarian regime; Authoritarianism; Catholic Church; Catholicism; Christian Democrats; Lithuanian Labor Federation; Lithuanian Labor Federation, the Catholic Stream, 1926; Political parties.

ENThe coup d'etat of 1926 turned Lithuania's political development to authoritarianism, stopped the political development process of Lithuanian parties, and mostly prompted the crises, fracture and inner conflicts in the Lithuanian Christian Democrat coalition of the parliamentary period (1920–1926). In Lithuania, which at that time was an agricultural state, the Lithuanian Labor Federation (LLF) was not as popular as its parliamentary political partners, the Lithuanian Farmers' Union (LFU), which represented farmers and peasants and the Lithuanian Christian Democrat Party (LCDP), which represented the Catholic intelligentsia. As a result the leadership of the LLF initiated the separation from other Catholic parties after the coup and naively hoped to become an equal political partner with the Lithuanian Nationalist Union. In the 1930s as was characteristic for Western Christian labor organizations, the LLF tried to become more independent from the Church hierarchs, denied the authority of the Lithuanian Catholic Action Center, which coordinated the activities of all Catholic organizations and considered becoming an a-confessional political movement. Such tactics and the "flirt" with the Nationalist Union affected the deplorable future existence of the LLF and was the main reason of the Federation' s reorganization into the a-political Lithuanian Christian Worker's Union (LCWU) in 1934.Finally, the leaders of LLF K. Ambrozaitis, K. Rankele, V. Baniulis were expelled from Catholic organizational activities. The article, based on secret information from State Security and the press of the time, discusses the inner crises of the members of the parliamentary block of the Lithuanian Christian Democratic Party (LCDP) and the signs of conflict that developed after the uprising of 1926. In the context of authoritarianism among Lithuanians the goal of the leadership of Lithuania's Labor Federation (LLF) to become independent, in close contact with the nationalist organization pushed the LLF into a conflict with Catholic social leaders, political figures, clergy, the leadership of the Lithuanian Catholic Action Center as well as the ateitininkai (the "Ateitis" [Future] Federation). The national and social radicalism propagated by the Labor Youth Society of Lithuania (LYSL) of K. Ambrozaitis resulted in a decline in the influence of the LLF. The reasons, determining the radical steps of the LLF leadership, are also reviewed and the results of these risky undertakings on the federation, its leadership and the Catholic political stream are presented. [text from author]