Mandagumas kaip reliatyvus kalbinis, socialinis ir kultūrinis reiškinys

LTKalbinis mandagumas suvokiamas ne tik kaip tam tikros visuomenės kalbinio elgesio taisyklių, normų paisymas, etiketo formulių vartojimas. Šis reiškinys tyrinėjamas tik kaip konkrečios kalbos vartosenos konkrečiame situaciniame kontekste ypatybė. Analizuojant natūraliais (stebėjimo) ir dirbtiniais (eksperimentiniais) duomenų rinkimo metodais sukauptą medžiagą domimasi individualiais kalbėtojų pasirinkimais, kaip vartoti kalbą interakcijoje, ir praktiškai bet kokiomis lingvistinėmis išraiškomis, kuriomis pašnekovui rodoma ne tik pagarba, bet ir draugiškumas. Lietuvių kalbos etiketui skirtuose darbuose daugiausia siekta pateikti ir aprašyti kalbinių mandagumo išteklių inventorių, tyrinėta, kaip konkrečios kalbos etiketo formulės istoriškai buvo, nūdien yra ar kalbos kultūros požiūriu turėtų būti vartojamos mūsų kalboje apskritai - bendriausiame socialiniame ir kultūriniame kontekste. Pragmatikai nėra įdomios neutralios, absoliučios atskirų lingvistinių formų vartosenos taisyklės. Kalbinio mandagumo tyrėjams rūpi, kaip tam tikra forma strategiškai pasitelkiama kalbėtojo tikslui pasiekti, o stebint atliekamą šnekos aktą matyti, kad tarp kalbinės formos ir šnekos akto mandagumo sampratos nebūtinai esama ryšio. Mandagu yra tai, kas kalbos vartotojams atrodo tinkama vykstant konkrečiam komunikaciniam įvykiui. Lietuvių kalbiniu mandagumu lingvistinės pragmatikos požiūriu dar tik pradedama domėtis. Remiantis kalbinės elgsenos stebėjimais ir atlikto tyrimo prekybos bei paslaugų situacijose rezultatais keliama hipotezė, kad lietuviai yra labiau linkę į pozityviojo (kontaktinio) mandagumo tipą.Reikšminiai žodžiai: Kalbos etiketas; Kalbinis mandagumas; Pragmatinis supratimas; Mandagumas; Reliatyvus reiškinys; Kalbėjimo situacija; Kalbinių mandagumo raiškos priemonių visuma; įvairios mandagumo strategijos; Language etiquette; Linguistic politeness; The pragmatic notion; Politeness; A relative phenomenon; The speech situation; The basis of the linguistic expression of politeness; Different politeness strategies.

ENLinguistic politeness is not perceived as the abeyance of linguistic behaviour rules, norms, and courtesies of certain community only. This phenomenon is studied only as a feature of certain use of language in particular situational context. Analysing material collected with a help of natural (surveillance) and artificial (experimental) data collection methods, the author is interested in individual choices of speakers, how to use the language in interactions, and virtually in all linguistic expressions used to show not only respect but also friendship to a companion. Works dedicated to courtesy of Lithuanian language mainly aimed to describe the inventory of language courtesy and resources; they researched historically past, present, and likely future formulas of linguistic courtesy in our language in the most general social and cultural context. Pragmatism is not interested in rules of using neutral or absolute individual linguistic forms. The researchers of linguistic courtesy are concerned about the fact how a particular form is used for reaching speaker’s strategic goal; and the observation of the of speech shows that linguistic forms and courtesy concepts in the act of speech are not necessarily related. Politeness is what language users seem appropriate in a particular communication event. Lithuanian linguistic courtesy, from a perspective of pragmatism, just starts to gain some interest. On the basis on the observations’ of linguistic and behaviour in the area of trade and services, the author raises the hypothesis that Lithuanians are more prone to positive (contact) type of courtesy.