Esė stilius : disertacija

LTDėl nevienodos esė raidos skirtingose kalbose lingvistų nurodomi funkciniai stilistiniai esė požymiai skiriasi: vienur ji laikoma savarankišku funkciniu stiliumi, kitur – mokslinio ar publicistinio stiliaus žanru. Darbo tikslas – ištirti 1990–2004 m. sukurtų esė vartojimo būdo savitumą lietuvių kalboje. Laikotarpis pasirinktas neatsitiktinai – XX a. pabaigoje esė tekstai tapo labai populiarūs. Tyrimo rezultatai rodo, kad pagal tokius funkcinius stilistinius požymius kaip visuomenės veiklos sritis, turinys ir vyraujanti funkcija lietuvių esė galima priskirti trims atmainoms: publicistiniam, moksliniam ir meniniam stiliui. Didžiojoje jų dalyje vyrauja publicistinio stiliaus ekspresyviojo (būdingos sąsajos su emocine kalba, feljetonu, apybraiža, vaizdeliu, biografija, dienoraščiu, laišku, aforizmu) bei analitinio postilio (probleminio, proginio ir kritinio straipsnio) požymiai. Rašoma esė ir humanitarinių bei gamtos mokslų srityje (sąsajos su monografija, tezėmis, straipsniu). Tiriamuoju laikotarpiu lietuvių esė peržengė ribą, skiriančią publicistiką ir meninę literatūrą – esė pavadinami fikcinio turinio tekstai (sąsajos su novele ir romanu). Visose srityse kuriamiems esė tekstams būdinga palyginti laisva, dažnai grįsta asociaciniu ryšiu makrokompozicija. Mikrokompozicijai būdingas visų kalbos lygmenų ekspresyviųjų kalbos priemonių vartojimas. Visų funkcinių stilių esė makrokompozicija ir mikrokompozicija sutampa tik formaliu požiūriu – šias tekstų rūšis vieną nuo kitos skiria teksto komponavimo ir kalbinių priemonių vartojimo funkcijos. Esė tekstai yra laikytini atvirosios struktūros žanru, galinčiu keistis pagal skirtingų funkcinių stilių specifiką, ir sudarančiu sintetinio pobūdžio junginius su kitais žanrais. [Iš leidinio]

ENDue to uneven development of essay in different languages functional stylistic characteristics of the essay, specified by linguists are different: some consider it a self-sufficient functional style, others – a genre of scientific or publicist style. The study aims at highlighting the particularities of the essays, created in 1990–2004 in the Lithuanian language. The time period was chosen not incidentally – at the end of the 20th century essay texts became very popular. The results show that according to such functional stylistic characteristics as the area of activities of the society, the content and prevailing function of Lithuanian essays could be attributed to the following three types: publicist, scientific or artistic style. Most characterize by expressive (relation with emotional language, study, feature, sketch, biography, diary, letter, aphorism) or analytical (problematic, occasional or critical article) substyles. Essays are also written in the area of humane and natural sciences (relations with monographs, theses, articles). During the studied period Lithuanian essays surpassed the limit between the publicist and artistic literature – texts of fictitious characters are called essays (relations with novellas and novels). Essays of all areas characterize with relatively free macrocomposition, frequently based on association relation and characterizing by use of expressive language means of all linguistic levels. The macro and microcomposition of essays of all functional styles coincide only formally – those types of texts are different from each other with the text composition and use of language means functions. Essay texts should be considered an open structure genre, able to change according to specificities of different functional styles and forming synthetic compounds with other genies.

• Adresanto santykio su adresatu raiška XIX a. pabaigos - XX a. pradžios lietuvių reklamoje / Daiva Pagojienė. Res humanitariae. 2015, t. 18, p. 201-220.
• Stilistikos didaktikos aktualijos mokant(is) lietuvių kalbos kaip negimtosios / Daiva Pagojienė, Vaida Drukteinytė. Res humanitariae. 2023, t. 31, p. 8-30.