Identitätskonflikte, Symbolwerdung der Grabstätten und der Kult um die Befreier in Klaipėda
LTTradicija su pagarba prisiminti mirusius, rūpintis žuvusiųjų kapais, tradiciniai žuvusiųjų pagerbimo ritualai padeda visuomenei susieti dabartį su praeitimi. Kapinių su individualiai pažymėtais kapais ir šiuolaikiniai elgesio kapinėse standartai iš tiesų nėra tokie seni, kaip kartais atrodo. Iki XVI a. mirusieji Klaipėdoje buvo laidojami miesto teritorijoje, bet nuo XVII a. dėl vietos stokos ir higienos sumetimų imta laidoti už miesto ribos. Kai kapinėse nelikdavo vietos ir jose nustodavo laidoti, jų vietoje ilgainiui formuodavosi parkai arba teritorija būdavo užstatoma. Tik XIX a. pr. kapinės imtos projektuoti taisyklingais stačiakampiais, apsodinamos medžiais, virsta tikra mirusiųjų pagerbimo, rimties ir susikaupimo vieta. Tik tuomet imta daugiau dėmesio skirti viešam mirusiojo socialinio statuso ir šeimos narių rūpinimosi artimųjų kapais demonstravimui. Taip formuojasi XIX a. būdingas kapų kultas. Tautinio atgimimo epochoje gimė ir didvyrių kultas, imti statyti paminklai itin nusipelniusiems asmenims. Nacionalizmo epochoje prasidėjo karių šlovinimo era, nes visuomenei tapo aktualu pabrėžti pasiryžimą mirti dėl tautos ir tautinės valstybės interesų. Atsirado interesas pabrėžti ne tik didvyrio mirtį, bet ir žūties aplinkybes, priežastis, dėl kurių didvyris krito gindamas visuomeninį interesą. I pasaulinis karas buvo pirmasis ir ta prasme, kad propaganga jame įgavo itin didelę reikšmę. Tarpukariu pastatytas paminklas 1914–1918 m. kritusiems kariams atminti. Sovietiniu laikotarpiu vokiškąją krašto praeitį pasistengta atmesti, imta propaguoti sovietinius karius išvaduotojus.Reikšminiai žodžiai: Tautinis identitetas; Klaipėda; Išvaduotojų kultas; Pirmasis pasaulinis karas, 1914-1918 (Didysis karas; World War I); 20 amžius; Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas; Vytis; Gediminas; Tokių šiame straipsnyje nėra.
ENA tradition to recall the deceased with respect, take care of their graves as well as the traditional rituals of paying homage to the deceased help society to relate the present with the past. The standards of cemeteries with individually marked graves and modern standards of behaving in cemeteries are actually not that old as they sometimes seem to be. Before the 16th c. the deceased were buried in the territory of the city of Klaipėda, yet, starting with the 17th c. burial was carried out beyond the city limits due to the lack of space and hygienic requirements. When no vacant space was left and burial was stopped in a cemetery, parks would eventually form in that area or the territory would be built-up. It was only in the 19th c. that the cemetery began to be designed in a regular rectangular shape, planted with trees and transformed into a real place of paying homage to the deceased, a place of peace and concentration. At that time more attention was paid to a public demonstration of the social status of the deceased and the care taken by the family members of the grave. Thus the grave cult characteristic of the 19th c. formed. The cult of heroes emerged in the epoch of national revival, and monuments to particularly meritorious people were erected. The era of glorifying soldiers began in the epoch of nationalism, because society considered it to be relevant to highlight the resolution to die for the sake of nation and the interests of national state. World War I was first in a sense that propaganda acquired a particularly great significance in it. A monument to commemorate soldiers who perished in 1914–1918 was erected in the interwar period. During the Soviet period, the German past of the country was rejected and the Soviet liberators were advocated.
