Historical and demographical situation of national minorities in Šiauliai region
LTStraipsnyje istoriniu ir demografiniu aspektu yra analizuojamos tautinių mažumų (žydų, rusų, vokiečių, armėnų, latvių ir kt.) statusas ir veikla Šiaulių mieste bei regione po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Lietuva nuo pat valstybės kūrimosi pradžios buvo daugiakultūrė. Jau XIV a. totorių, karaimų ir žydų teisės buvo ginamos specialiomis privilegijomis ir kitais teisiniais dokumentais. Nuo XVII a. antrosios pusės Lietuvoje įsikūrė sentikiai, kurie Rusijoje buvo persekiojami. Lietuva, paskutinė iš Europos valstybių priėmusi krikščionybę XIV a. pabaigoje, netapo vienalytė religiniu požiūriu. Visuomenė buvo daugiakonfesinė. 1918–1940 m. Lietuvoje gyveno 26 tautinės mažumos, kurios sudarė vieną penktadalį visų gyventojų. Panaši gyventojų sudėtis išliko iki šių dienų. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1991 m. padidėjo dėmesys tautinėms mažumoms. Gana liberalus Lietuvos pilietybės įstatymas 1989 m. „nacionalizavo“ visus gyventojus, norinčius turėti Lietuvos pilietybę nepriklausomai nuo jų tautybės ir gyvenimo Lietuvoje trukmės. Tai turėjo didelės įtakos visuomenės harmonizavimui. Šiaulių rajone Lietuvos pilietybę pasirinko 99,3 % gyventojų. Tautinių mažumų įstatymas 1989 m. garantavo tautinių mažumų teisę išpažinti arba neišpažinti bet kurią religiją, o religines apeigas ir nacionalinius ritualus vykdyti savo gimtąja kalba. Lietuva pasirašė visus pagrindinius Europos Tarybos ir Jungtinių Tautų dokumentus, susijusius su tautinių mažumų teisių apsaugojimu.Reikšminiai žodžiai: Bendruomenės; Daugiatautė kultūra; Etniniai santykiai; Etninės problemos; Mažumų organizacijos; Tautinės mažumos; Tautnė kompozicija; Communities; Ethnic problems; Ethnicl relations; Multinational culture; National composition; National minorities; Organizations of minorities.
ENThe article demographically and historically analyses the status of national minorities (Jews, Russians, Germans, Armenians, Latvians, etc.) and their activities in the city and the region of Šiauliai after the restoration of independence. Lithuania has been multinational from the very beginning. Tartars, Karaites, and Jews’ rights were protected with special privileges and other legal documents as far back as in the 14th century. In the late 17th century, Old Believers, who were persecuted in Russia, settled down in Lithuania. Lithuania, which was the last European state to accept Christianity in the late 14th century, did not become a homogeneous religious state. Its society was multi-confessional. In 1918–1940, 26 national minorities resided in Lithuania and they made one fifth of the total population of the country. The same situation has preserved until the present day. After the restoration of independence, the attention to national minorities increased in 1991. A rather liberal Lithuanian Law on Citizenship of 1989 “nationalised” all the residents of the state wishing to have the citizenship of Lithuania irrespective of their nationality and the duration of residence in Lithuania. This had a huge impact on the social harmonisation. 99.3% of residents of the district of Šiauliai chose the Lithuanian citizenship. The Law on National Minorities of 1989 guaranteed the right of national minorities to any religion and the right to conduct religious ceremonies or national rituals in their native language. Lithuania signed all the key documents of the Council of Europe and the United Nations related to protection of rights of national minorities.
