Ekspertai lietuvių barbarybės byloje (lietuvių istorinės dramos)

LTStraipsnyje analizuojama, kaip istorinėse A.Fromo-Gužučio, M.Šikšnio, V.Krėvės, B.Sruogos, J.Grušo dramose pasiskirsto kultūros ir barbarybės zonos, kaip kuriama vertinimo pozicija, ar „laukinio lietuvio“ vaizdinys skiriasi nuo naujųjų laikų vakarietiškojo barbaro. Lietuvių dramos, kaip ir Vakarų švietimo, romantizmo literatūra, gina kultūrinę periferiją, tačiau lietuvių ir Vakarų literatūroje iš esmės skiriasi stebėjimo pozicija, savo ir svetinio pasaulių santykis. Lietuvių dramose Lietuva traktuojama kaip prievartinės Vakarų „kultūrinimo“ iniciatyvos auka, pagonybė priešinama barbariškumui. Patikimu laikomas tik teigiamas lietuvių vertinimas iš šalies; nepalankus požiūris įjuos kaip į barbarus (itin būdingas lenkams), laikomas nekompetentingu ir panaudojamas kaip priešų kritika ir netgi kaip lietuvių savigyros būdas. Kartu santykyje su Vakarais ieškoma kompromisų, netiesiogiai pripažįstamas jų autoritetas. Lietuvių istorinėse dramose, nepaisant plačios veiksmo geografijos, pasaulis yra etnocentriškai uždaras, pasiruošęs gintis. Jose neatspindėtas LDK valstybės daugialypiškumas, jos kultūrų ir tautų įvairovė, ignoruojamas santykis su Rytais. Dramos neatsiplėšė nuo romantinės istoriografijos, masinėje sąmonėje įsitvirtinusių herojinių tautos pasipriešinimo vaizdinių ir nepajėgė istorijos aktualizuoti moderniau – kultūros sklaidos požiūriu. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Barbaro mitas; Epinė istorijos; Epinė istorijos interpretacija; Interpretacija; Istorinė drama; Romantizmas; Barbarian myth; Epic interpretation of history; Historical drama; Romanticism.

ENThe article explains how zones of culture and barbarism are spread throughout the historical dramas of A. Fromas-Gužutis, M.Šikšnys, V.Krėvė, B.Sruoga and J.Grušas; how the basis for the evaluation is created; and whether the image of "a wild Lithuanian" differs from that of a Western barbarian of modern times. Lithuanian dramas defends the cultural periphery, protect a unique example of their own culture and heathenism. An selfcritical observer from the West is often introduced in dramas. However, the observation remains formal and is used as an additional tool for expressing patriotism. The existence of Western experts uncovers the complexities of the Lithuanian identity and the complicated attitude towards Western civilization. A hesitation between inferiority and self-praise, as well as between self-defence and indulgence is pursued; compromises are sought. The dramas did not detach from romantic historiography and its heroic images, and did not manage to reflect history in a more modern way from the point of view of cultural dissemination. The authors highlight the defensive relationship of Lithuania with the West, where Lithuania was a victim of the acculturation of others, but they do not express relations with the East, where Lithuania acted expansively and could become a carrier of culture (even if that would contradict the historical truth). [From the publication]