Sigito Parulskio pasakotojų pėdsakais.
LTRomanas "Doriforė" - trečia Sigito Parulskio prozos knyga. Straipsnyje autorė analizuoja, kas pasikeitė rašytojo kūrybinėje stilistikoje, lyginant su eseistikos knyga "Nuogi drabužiai" ir pirmuoju romanu "Trys sekundės dangaus"? Ji klausia: tas pats "Parulskis", ar jau kitas? O jei tas pats, tai koks "tas pats"? Kokie yra pastoviausi šio autoriaus "pėdsakai" trijose jo knygose? Pirmas S. Parulskio kūrybinis "pėdsakas" atklysta iš jo eseistikos - tai autoironija ir paradoksas. "Doriforė" irgi parašyta "su didele ironijos, autoironijos doze. Naratoriaus "paprastumas" taip pat simuliuojamas, ironizuojantysis niekada nėra iki galo atviras ir nuoširdus. Ironiškasis pasakotojas niekam nieko nenori nei paaiškinti, nei atverti. Ironija jam yra pažinimo ir net savigynos instrumentas, jis iš paskutinių bando kažką išsiaiškinti pats sau. Kodėl jo negelbsti mylima moteris? S. Parulskio romanų mylimos moterys nėra gelbėtojos, slaugės ar padėjėjos Jos kaip savarankiškos monados sukasi savo orbitose. Pasakotojas arba sukasi pasyviai šalia, arba bando sekti joms iš paskos. Sekdamas paprastai patiria nesėkmę. Vyro ir moters santykis čia interpretuojamas kaip kova. Tokios situacijos ir tokio santykio iniciatorė veikiau yra moteris. Parulskio pasakotojui stinga aistros. Jis pasirenka susinaikinimą. Žudo ne kovos priešininką, žudo save. Kodėl jo negelbsti Dievas? Nors pasakotojo pokalbis su Dievu visada pagarbus, jis labai savikritiškas, nepatogiai jaučiasi: jam gėda, kad paprastai prisimena Dievą tik tada, kai yra blogai. Dar vienas nuolatinis S. Parulskio tekstų "pėdsakas" - mirties motyvas.Reikšminiai žodžiai: Parulskis; Ironija; Doriforė; Parulskis; Irony; Dorifore; Phenomenology.
ENThe novel "Doriforė" is the third book of prose by Sigitas Parulskis. In her article the author analyses the changes in the writer’s creative style, compared to the book of essays "Nuogi Drabužiai" and his first novel "Trys Sekundės Dangaus". The author of the article questions: is it the same Parulskis or maybe already another one? If he is the same, what kind of “the same” then? What are the most consistent “traits” of the writer in all of the three books? The first creative “trait” of S. Parulskis comes from his essays: it is his auto-irony and paradox. "Doriforė" is also written with a large dose of irony and auto-irony. The narrator’s “simplicity” is also simulated, he is never fully open and sincere. The ironic story-teller is reluctant to provide explanations or revelations. Irony is the instrument of cognition and even self-defense, the narrator attempts to clarify something to himself. Why is he not saved by the woman he loves? The loved women in S. Parulskis’s novels are not savers, nurses or helpers. They are independent monads, who rotate around their own orbits. The narrators either passively rotate nearby or attempt to follow them, in which case they are destined to lose. The relation between a man and a woman is interpreted as a fight. The woman is the initiator of such situation and such relations. Parulskis’s narrator lacks passion. He chooses self-destruction. He kills not his adversary, but himself. Why isn’t he saved by God? Although the narrator’s conversation with God is always respectful, he is very self-critical, he is uncomfortable with himself, he is ashamed of remembering God only when he feels bad. Another continuous “trait” in S. Parulskis’s texts is the motive of death.
