Трансформация и идентичность. "Собственный голос" Литвы

LTStraipsnio tikslas ieškoti identiteto problemų posovietinės Lietuvos literatūroje. Teorinis darbo pamatas – vokiečių ir rusų filosofų bei kultūrologų diskursas identiteto klausimais, taip pat naujausios JAV teoretikų diskusijos apie dabartinių kultūrinių bendrijų struktūrą. Autorė analizuoja dviejų lietuvių rašytojų – Ričardo Gavelio ir Jurgos Ivanauskaitės kaip perversmo kartos atstovų kūrybą. Teigiama, kad abu rašytojai savo postmodernia rašymo maniera ironizuoja buvusias ir esamas valdžios struktūras, bet, skirtingai nuo daugelio rusų autorių, nepaverčia besikeičiančių pasaulių žaidimu, o tekstu ar potekste perteikia skausmą dėl šių pasaulių beviltiškumo. Autorė teigia, kad tekstai atitinka teoriją apie kolektyvinę posovietinių šalių depresiją, bet kartu lietuvių rašytojų saviironija rodo naują autorių savimonę, tolimą nacionalizmui. „Naujosios“ Lietuvos paveikslas reprezentuojamas socialiniais „naujalietuvio“, nevykėlio, reketininko, šantažuojamojo portretais, mokslo – vartojimo, žmonių – gyvulių priešpriešomis, akcentuojant, kad Sąjūdžio laikų vienybė dingo, užleisdama vietą socialinei atskirčiai. Autorės nuomone, tokį analizuojamų rašytojų visuomeninės analizės rezultatą dėl juodojo abiejų rašytojų humoro skaitytojas priima nesibaisėdamas, o labiau vojeristiškai. Autorė reziumuoja, kad abu paskutiniai J. Ivanauskaitės romanai, taip pat R. Gavelio apsakymai baigiasi fizinėmis ar dvasinėmis protagonistų mirtimis, kad vilties vaizdinį J. Ivanauskaitė tradiciškai perkelia į meną kaip į prieglobstį, taip pat į transcendenciją, o R. Gavelio kūryboje vilties visai nėra.Reikšminiai žodžiai: Kolektyvinė depresija; Kolonijinis/pokolonijinis diskursas; Kolonijinis/postkolonijinis diskursas; Mainomoji vertė; Pokyčiai; Tapatybė; Transformacija; Transformacija, identitetas; Vartojimo ekstazė; Vartojimo svaigulys; Vertybės; Virtualios tikrovės; Virtualūs pasauliai; Collective depression; Colonial/postcolonial discourse; Consumption ecstasy; Exchange value; Identity; Transformation; Values; Virtual realities.

ENThe aim of the article is to search for identity problems in the post-Soviet Lithuanian literature. The theoretical base of the work is the discourse by German and Russian philosophers and culture experts on identity issues and the latest discussions of USA theorists on the structure of contemporary cultural communities. The author analyses works by two Lithuanian writers – Ričardas Gavelis and Jurga Ivanauskaitė, as representatives of the revolutionary generation. She claims that through their post-modern manner of writing, the both writers express their irony with regard to the former and present authority structures; however, unlike the majority of Russian authors, they do not turn the changing worlds into a game, but use the text and the subtext to convey the pain caused by the despair of these worlds. The author claims that the texts correspond to the theory about the collective post-Soviet depression the countries faced, however, at the same time, the self-irony of Lithuanian writers demonstrates their new self-consciousness alien to nationalism. The “new” Lithuania is depicted through social portraits of the “new Lithuanian” – a loser, racketeer and a blackmailed person and through the confrontation between science and consumption, people and animals, thus emphasising that the times of Sąjudis were the times of no unity but social exclusion. The author believes that the reader is not shocked with such a result of the public analysis of the writers’ black humour. She concludes that the both last novels by J. Ivanauskaitė as well as R. Gavelis stories end with physical and spiritual death of protagonists, and the J. Ivanauskaitė traditionally transferred the vision of hope into art as into a shelter, whereas, R. Gavelis works provide for no hope at all.