Sovietinės modernybės virsmas : nuo Černobylio bei Ignalinos iki Žaliųjų judėjimo ir Sąjūdžio

LTModernios valdžios institucijos grindžia savo institucinius pamatus bei legitimaciją universaliu racionaliu žinojimu, o šis žinojimas neatsiejamas nuo kontroliuotinos ir apskaičiuotinos rizikos, – neatsiejamo visuomenės pažangos atributo. Iš Apšvietos laikotarpio kildinama racionalaus pažinimo, objektyvaus, racionalaus mokslo ir progreso samprata buvo pasitelkiama modernių valstybių, siekiant pateisinti jų vykdomą politiką, sprendimus bei prievartą individo atžvilgiu. Vėlyvuoju modernybės laikotarpiu sparti mokslo raida ir intensyvi industrinė plėtra sąlygojo naujų rizikų atsiradimą, kurių modernusis mokslas nepajėgė išspręsti. Daugialypė modernybės rizika ir neapibrėžtumai, su kuriais susidūrė šiuolaikinių valstybių valdžia, ėmė ilgainiui kelti jų legitimumo stoką bei tam tikrą institucinę krizę, kurią kai kurie autoriai (Hajer, 1995) pavadino instituciniu vakuumu (tuštuma). Savo ruožtu, į politinės viešosios raiškos erdvę ėmė kilti nauji veikėjai, naujos politinės terpės, kuriose per naujas legitimacijos paieškas, naują socialinių veikėjų raišką, ėmė rastis naujo pobūdžio socialinių arba institucinių naujovių – inovacijų – prielaidos ir galimybės. Dėl daugialypių modernizacijos rizikų ir neapibrėžtumų, iš esmės keičiasi politinis landšaftas: galia jau nebėra sukoncentruota formaliose valdžios institucijose, o plėtojama pilietiniu įvairių suinteresuotų grupių dalyvavimu grindžiamais sprendimų priėmimo procesais. Šiame straipsnyje nagrinėjami du sovietinio laikotarpio paskutiniųjų metų atvejai: Černobylio katastrofos bei Ignalinos atominės elektrinės dilemos, atspindinčios tiek institucinės tuštumos (ar bent neįgalumo) tezę, taip pat naujo pobūdžio socialinių bei institucinių erdvių, kuriose galima įžvelgti naujo pobūdžio pilietines naujotvaras, užuomazgas.Straipsnyje Černobylio ir Ignalinos atvejai nagrinėjami remiantis moderniomis bei postmoderniomis socialinėmis teorijomis, kurių interpretacijai pasitelkiama gana gausi, ypač lietuviškosios realybės, empirinė medžiaga. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Branduolinė rizika; Dalyvavimu grįsta valdysena; Institucinė tuštuma; Institucinė tuštuma, dalyvavimu grįsta valdysena; Legitimumo krizė; Socialiniai pokyčiai; Sovietinė modernybė; Institutional void; Legatimacy crisis, institutional void; Legetimacy crisis; Nuclear risk; Participatory governance; Paticipatory governance; Social change; Social change, nuclear risk; Soviet modernity.

ENThe modern governments are conceived as to draw their legitimacy based on universal rational knowledge and the concept of controllable and calculable risks as a tool for ensuring progress and welfare of society. The multiple risks and uncertainties of modernisation that the governments were incapable to deal with caused a deficit of legitimacy and institutional ambiguity (or the institutional void as Hajer suggested calling it). Consequently, new actors and new political arenas or spaces have emerged and are expected to lead to institutional innovation. The Soviet system represents the version of the modern state which based its legitimacy on the principle of rationalism applicable towards external nature and was challenged by multiple risks and side effects of its industrial development that led to the deficit or even absence of legitimacy. The crisis of legitimacy of the Soviet state and institutional void, this paper argues, was a key premise for the former Soviet republics such as Lithuania to restore its' statehood and independence in search of new democratic participatory modes of governance. The theoretical perspective based on governance transformations induced by the crisis of legitimacy, uncertainties of modernisation and institutional void in the former Soviet system of governance is illuminated by two empirical cases rooted in the nuclear energy sector, namely the accident at Chernobyl Nuclear Power Plant in Ukraine in 1986, and public controversy around the Ignalina Nuclear Power Plant in Lithuania. [text from author]