Maldos į senuosius lietuvių ir prūsų dievus XIV –XVII a. rašytiniuose šaltiniuose

LTStraipsnyje aptariama XIV-XVII a. rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotų maldų (maldų fragmentų), kuriomis kreipiamasi į ikikrikščioniškuosius lietuvių bei prūsų dievus, paskirtis, adresatas, meldimosi laikas ir vieta, maldų sakytojai, taip pat šių maldų sklaida vėlesniuose šaltiniuose, sąlytis su krikščioniškomis nekanoninėmis maldomis bei tautosakiniais maldelių, užkalbėjimų, palinkėjimų tekstais. Autorė pažymi, jog visos analizuojamos maldos yra kolektyvinės. Iki XVI a. meldžiamasi dalyvaujant visai kaimo bendruomenei, o XVII a. pabaigoje jau meldžiasi tik šeimos nariai, t. y. apeigos jau atliekamos vengiant viešumos. XIV-XVII a. užrašytose maldose į senuosius dievus dažniausiai kreipiamasi su prašymo malda ir tik viena priskirtina mišriam prašymo ir padėkojimo maldų tipui. Vyraujantis kreipimosi į dievus metų laikas - pavasaris ir ruduo, susiję su svarbiausiais žemdirbio gyvenimo įvykiais - sėja ir naujo derliaus sudorojimu. Iš čia ir pagrindinis kreipimosi į dievus tikslas - užsitikrinti jų pagalbą, siekiant gausesnio derliaus, bei padėkoti už užaugintus javus, gyvulių prieauglį, namų apsaugą bei šeimynykščių sveikatą. XVI a. apeigoms vadovauja ir kulto tarnai - vaidila (zegnotas), viršaitis, maldininkas, "pagonių kunigas", ir paprasti valstiečiai (aukščiausia mergina, kerdžius); XVII a. pabaigoje - jau tik ūkio šeimininkas. Hipotetiškai galima teigti, jog nemaža dalis senųjų maldų tekstų susiliejo su krikščioniškomis nekanoninėmis maldomis. Tikėtina, jog dalis senųjų maldų ilgainiui virto užkalbėjimais, palinkėjimais, sakomais šeimos ar metinių švenčių proga, ar net patarlėmis.Reikšminiai žodžiai: Malda; Dievai; Apeigos; Užkalbėjimai; Payer; Gods; Rites; Incantations.

ENThe article discusses the following characteristics of prayers recorded in written sources of the 14th-17th c. (fragments of prayers) that were used addressing to Lithuanian and Prussian before Christian gods: the purpose, the addressee, time and place of praying, the readers of prayers, the dissemination of such prayers in later sources, and their contact with texts of non-canon Christian prayers, folklore little prayers, incantations, and greetings. The author points out that all payers analyzed are collective ones. Till the 16th c. prayers were given with a participation of the entire rural community, however in the end of the 17th c. only family members participate in praying, i.e. ceremonies are performed avoiding publicity. In prayers written down in the 14th-17th c. ancient gods are usually addressed with a request prayer, and only one prayer is attributable to a mixed type (request and thanking) prayers. Most often gods were appealed in spring and autumn, as these periods were related to the most significant events in the farmers' life – sowing and harvesting. The main purpose of the appeal to gods was securing their support in for greater yield, and thanking for harvested grain, animals, home security, and family health. Ceremonies of the 16th c. were leaded by religious servants: vaidila (zegnotas), viršaitis, maldininkas, “pagan priest”, and simple peasants (top girl, shepherd); in the end of the 17th c., these functions were performed by the owner of the farm only. Hypothetically it might be maintained that many ancient texts of prayers mingled with non-canon Christian prayers. Some old prayers likely became incantations, greetings used on the occasion of family or seasonal festivals, or even proverbs.