Lietuvos žydo pasaulėjauta Chaimo Grades prozoje (novelės Neila ir Baltoji skarelė)

LTChaim Grade (1910-1982) - vienas iškiliausių žydų rašytojų ir dailininkų sambūrio "Jung Vilne" poetų, suformavusių savitą estetiką. Jo kūryba plati, įvairialypė: eilėraštis, novelė, romanas. Ypatingas dėmesys prozoje skiriamas Vilniui - religiniam, kultūriniam ir dvasiniam Europos žydų centrui iki Katastrofos. Galima teigti, kad Grades kūryba, ypač proza, šiandien yra tarsi Lietuvos žydų kultūros muziejus, įvilktas į savitos literatūrinės estetikos rūbą. Straipsnyje nagrinėjamos novelės Neita ir Dos veisė tichl (Baltoji skarelė) - tai tarsi nesibaigianti tradicinės judaizmo (motinos paveikslas) ir pasaulietiškumo paveiktos (sūnaus paveikslas) gyvensenos polemika. Analizuojant abi noveles išryškėja postulatas, jog novelių herojaus dvasinio pasaulio ašis - šviesus motinos paveikslas. Abiejose novelėse ji yra apibendrintas tarpukario Lietuvos žydų moters portretas. Novelių herojaus elgsena ir apmąstymai išreiškia individualų santykį su tradiciniu Vilne žydų pasaulėvaizdžiu. Motina, kad ir kokioje laiko dimensijoje vyktų veiksmas, yra kantrus, šviesus ir nepajudinamas judaizmo tiesų reiškėjas. Su juo herojus polemizuoja, bet neneigia jo tauraus, neapsimestinio vidinio imperatyvo, nepaliečiamo šviesaus šventumo, kurį įkūnija paprasta paprastos novelių herojaus motinos kasdienybė. Meninis novelių audinys patvirtina Grades ištikimybę tam tikriems kūrinio estetikos ypatumams, būdingiems šiam autoriui nuo jo kūrybinio kelio pradžios: orakulinis tonas, apokaliptinė retorika, šakota frazė, Tanacho ir Talmudo leksika, susipinanti su sodria jidiš kalba, sakraliojo ir profaninio pasaulių sugretinimas.Reikšminiai žodžiai: Literatūra jidiš kalba; Gmpėjung Vilne („Jaunasis Vilnius"); Chaimas Grade; žydiškasis Vilnius - Vilne; Yddish literature; Gmpėjung Vilne („Young Vilnius"); Chaim Grade.

ENChaim Grade (1910-1982) is one of the most prominent Jewish writers and artists, who belonged to the movement “Jung Vilne” and forms his distinctive aesthetic. His creation is broad and diverse: poems, short stories, and novels. Particular attention is in prose is given to Vilnius - religious, cultural, and spiritual centre of European Jews before the Crash. It can be argued that Grades creations, especially prose, now serves as certain type of a cultural museum of Lithuanian Jewish, vested in a distinctive aesthetic literary dress. The article analyses short stories “Neita” and “Dos veisė tich” (A white scarf). They are sort of living debate between never-ending traditional Judaism (mother) and secularism (son). The analysis of both novels disclosed the postulate that hero’s spiritual axis is a bright picture of his mother. In both novels, the picture of mother represents a generalized portrait of the inter-war Lithuanian Jewish woman. Hero’s thoughts and behaviour express individual relationship with traditional worldview of Vilne Jewish. Mother, irrespective of the time dimension of the action, is patient, steadfast, and enlightened mouthpiece of Judaist truths. The hero disputes her truths, but does not deny her noble, non-pretended internal imperative, inviolable bright sanctity, which is embodied by a simple ordinary everyday life of hero’s mother. Artistic material of short stories confirms Grades’ allegiance to certain aesthetic characteristics, liked by him from the very beginning of his creative path: oracular tone, apocalyptic rhetoric, branched phrases, Tanach and Talmudic lexicon combined with rich Yiddish, and the comparison of sacral and profane worlds.