Meno pokyčių vertinimai tarpukario Lietuvos estetikoje
LTAutorė straipsnyje analizuoja krizinius meno reiškinius tarpukario Lietuvos estetikoje. Straipsnyje teigiama, kad kriziniai meno reiškiniai tarpukario Lietuvos estetikoje buvo nagrinėjami panašiai kaip ir F. Hegelio, F. Nietzsche's, O. Spenglerio, Ortega y Gasseto, Vl.Veidles teorijose. Autorė pagrindinį dėmesį skiria J.. Keliuočio, J. Griniaus, L. Šlapelio, S. Šalkauskio, A. Jakšto, J. Lindės Dobilo ir J.A. Herbačiausko koncepcijoms. Teigiama, kad J.Keliuotis analizavo menininko kraštutinio individualizmo apraiškas, kūrybos sumechaniškėjimą bei abstraktėjimą, siužetų neribotumą, grynųjų formų žaismą, nuoširdaus tikrovės jausmo praradimą. J.Grinius manė, kad nukrypęs nuo religinių pradų menas susmulkėjo ir pradėjo išsigimti, risdamasis į akademizmą, eklektizmą, bestiliškumą, formalizmą. Aplinkybes, kurios susmulkino ir nuskurdino meną, jis įžvelgė nuo Renesanso epochos, kai pradėjo įsigalėti subjektyvistinės teorijos, suskaldžiusios menininkų pasaulėvaizdį. Meno energija buvo perkelta praktiškiems masių poreikiams įgyvendinti. Naujojo meno abstraktumą, racionalumą, gryną formalumą, nulemtą išsekinusio asmenybę individualizmo, kritikavo L.Šlapelis. Su grynai subjektyvia kūryba, individualizmu, sakralinių vertybių praradimu meno nuopuolį, autorės nuomone, siejo ir S.Šalkauskis, A.Jakštas, J.Lindė-Dobilas. Visiškai priešingą poziciją gynė J.A.Herbačiauskas. Jo nuomone, tikrieji menininkai buvo pasmerkti dėl to, kad Lietuvoje buvo įprasta pataikauti prastam minios skoniui, buvo rašoma taip, kaip nutarta, o ne taip kaip liepdavo jausmas, individualus talentas.Reikšminiai žodžiai: Dehumanizacija; Dvasinės vertybės; Idealistinė filosofija; Meno dehumanizacija; Meno tradicijos; Modernizmas; Nuopolis; Tradicija; Vertybė; Anti-humanism; Decadence; Dehumanisation of art; Idealist philosophy; Modernism; Spiritual values; Tradition; Traditions of art; Value.
ENIn her article, the author explores critical art phenomena in aesthetics of interwar Lithuania. The article states that critical art phenomena in aesthetics of interwar Lithuania were examined like in theories of Hegel, Nietzsche, Spengler, Ortega y Gasseto and Veidle. The author focuses mainly on concepts of J. Keliuotis, J. Grinius, L. Šlapelis, S. Šalkauskis, A. Jakštas, J. Lindė Dobilas and J. A. Herbačiauskas. The article says that J. Keliuotis analysed manifestations of the artist’s egomania, the process of creation becoming mechanical and abstract, unlimitedness of plots, play of pure forms and the loss of a sincere sense of reality. J. Grinius considered that, having deviated from its religious springs, art became trivial and began to degenerate rolling into academism, eclecticism, absence of style and formalism. He saw circumstances that made art trivial and impoverished it from the Renaissance epoch when subjectivist theories were becoming popular which shattered artists’ worldview. The energy of art was transferred for the implementation of the multitude’s practical needs. L.Šlapelis criticised abstractiveness and rationality of new art as well as its pure formality determined by individualism which exhausted personality. In the author’s view, S. Šalkauskis, A. Jakštas and J. Lindė-Dobilas also linked the fall of art to purely subjective creation, individualism and the loss of sacral values. J. A. Herbačiauskas supported a completely different position. In his opinion, true artists were doomed, since it was common in Lithuania to indulge a bad taste of the crowd and works were written as decided, rather than as dictated by a feeling or individual talent.
