Estetinė lietuvių mintis ketvirtame XX amžiaus dešimtmetyje : šiuolaikinio meno keliai
LTStraipsnyje analizuojamos ketvirtojo XX amžiaus dešimtmečio estetinėje mintyje susiklosčiusios lietuvių meno būklės ir perspektyvų sampratos. Autorė išskiria šiam laikotarpiui svarbiausių dviejų pagrindinių krypčių teorines nuostatas: marksistine meno klasinės priklausomybės traktuote besivadovaujančius realizmo propaguotojus ir socialinės katalikybės sąjūdžio skelbtomis „naujojo humanizmo“ idėjomis grindžiamo lietuvių literatūros ir dailės kelio šalininkus. Straipsnyje pristatomi šių krypčių pagrindiniai atstovai ir juos inspiravusios filosofinės ir estetinės idėjos. Autorė daro išvadą, kad kairiųjų pažiūrų meninio gyvenimo dalyviai propagavo klasikinio realizmo kryptį kaip reikalingiausią buržuazinės santvarkos žlugimo ir socialistinės revoliucijos brendimo meto menui, realizmui teikdami pirmenybę prieš nerealistines kryptis, kurios marksistinės visuomenės teorijos šalininkams atrodė nepajėgios turėti aukštą visuomeninį potencialą. Antrosios krypties – socialinės katalikybės sąjūdžio atstovai – autorės teigimu, rėmėsi „naujojo humanizmo“ idėjomis, jose rado atspirtį civilizacijos krizės padariniams, ir šiomis idėjomis besiremiančiame mene tęsė modernistinę Europos meno tradiciją. Autorė preferuoja socialinės katalikybės „naujojo humanizmo“ atstovus, pripažinusius pliuralistinį meno raidos modelį, kuriame, jos nuomone, išsitenka ir klasikinis realizmas, ir modernusis neoromantizmas, poetinis realizmas literatūroje, neotradicionalizmas dailėje.Reikšminiai žodžiai: Lietuvių estetika; Modernizmas; Neoklasicizmas; Neorealizmas; Neoromantizmas; Realizmas; Socialinis meno sąlygotumas; XX a. pirmosios pusės lietuvių estetika; Lithuanian aesthetic; Lithuanian' esthetic of the first half of the XX century; Modernism; Modernism, neorealism, neoklacism; Neoclasicism; Neorealism; Neormanticism; Realism; Social roots of the art.
ENThe article analyses conceptions of the state and perspectives of Lithuanian art framed in aesthetic thought of 1930s. The author singles out theoretical attitudes of the two following major trends that are the most important to this period: advocates of Realism following a Marxist interpretation of art’s class dependence and followers of the path of Lithuanian literature and fine arts based on the ideas of “new humanism” promoted by the Social Catholicism Movement. The article introduces the main representatives of these trends and philosophical and aesthetic ideas that inspired them. The author concludes that followers of the left-wing artistic life promoted a trend of classical Realism as the most necessary for the art in the period of the collapse of the bourgeois system and the maturation of social revolution. They preferred Realism to non-realistic trends which supporters of the theory of Marxist society considered to be unable to have a high social potential. According to the author, representatives of the second trend, the Social Catholicism Movement, shared the ideas of “new humanism”, found in them a support against consequences of the civilisation crisis and continued a modernist tradition of European art in the art based on these ideas. The author expresses her preference for representatives of “new humanism” of Social Catholicism who recognised a pluralist model of art development containing, in her view, classical Realism and modern Neoromanticism, poetic Realism in literature and Neotraditionalism in fine arts.
