Vienos teorijos pėdsakais arba mirusiųjų deginimo paprotys Rytų Lietuvoje.

LTStraipsnyje revizuojama teorija apie mirusiųjų deginimo papročio įsigalėjimą Rytų Lietuvoje IV–VI a. ir ypač – apie menamą jo plėtrą į Vidurio Lietuvos regioną. Rytų Lietuvos senojo – viduriniojo geležies amžiaus pilkapynų žemėlapis ir tirtų pilkapių suvestinė (priedas) byloja, jog plintant mirusiųjų deginimo papročiui tuo pačiu metu arba greitai po to buvo apleista daug iki tol naudotų laidojimo vietų. Tuo metu buvo kuriami nauji pilkapynai. Dalis pastarųjų – iki tol negyvenamose teritorijose į pietryčius, rytus ir šiaurę nuo pilkapių kultūros arealo. Pažymėtina, jog naujo vyrų įkapių komplekto (skydų umbai kūgio formos viršūnėmis, geležinės lankinės segės aukštu lankeliu, B formos diržų sagčių, kirvių su atkraštėmis arba be jų, kai kurių ietigalių tipų) pasirodymas Rytų Lietuvoje V a. viduryje sutampa su mirusiųjų deginimo papročio plitimo pradžia. Menamas šių reiškinių tarpusavio ryšys lieka tiksliau neapibrėžtas, tačiau yra pagrindo manyti, kad tam tikromis aplinkybėmis mirusiųjų deginimo papročio nešėjais (iniciatoriais) Rytų Lietuvoje tapo kariai – Vidurio Europoje V a. viduryje vykusių istorinių procesų dalyviai. Teorija apie mirusiųjų deginimo papročio plitimą iš Rytų Lietuvos į Vidurio Lietuvos kapinynų sritį gerokai pervertino menamą šių dviejų regionų sąveiką. Nėra rimtesnio pagrindo teigti, jog V–VI a. degintiniai kapai plokštiniuose Vidurio Lietuvos kapinynuose yra pilkapių kultūros skverbimosi rezultatas. Veikiausiai kremavimo paprotys abiejuose regionuose plito sinchroniškai. [sutrumpintas autoriaus tekstas]Reikšminiai žodžiai: Papročiai; Rytų Lietuva; Deginimas; Tautų kraustymosi laikotarpis; Customs; East Lithuania; Cremation; Migration Period.

ENThe article revises the theory of establishing the custom of burning the dead in Eastern Lithuania in the 4th-6th c., and especially its alleged expansion to Central Lithuania. The map of burial mounds of the Early – Middle Iron Age in Eastern Lithuania and the summary of the investigated tumuli (attached) demonstrate that simultaneously with expansion of the custom of burning the dead or soon afterwards many cemeteries that had been used earlier were abandoned. New tumuli were made at that time. A part of the tumuli was located in previously unpopulated territories to the South, East and North of the area of the Tumulus culture. It should be noted that appearance of new content of male graves (cone shield welts, iron buckles with high arcs, B-form belt buckles, certain types of axes and spearheads) in Eastern Lithuania in the middle of the 5th c. coincided with the start of expansion of the custom of burning the dead. The alleged link between the two phenomena has not been determined precisely yet, however there is ground to believe that the initiators of the custom of burning the dead in Eastern Lithuania were warriors – participants of historical processes in Central Europe in the middle of the 5th century. The theory of expansion of the custom of burning the dead from Eastern Lithuania to Central Lithuania greatly exaggerated an alleged interaction of these two regions. There is no serious ground to think that cremation graves of the 5th-6th centuries in plain cemeteries of Central Lithuania are the result of penetration of the Tumulus culture. It is more probable that the cremation custom in the both regions spread simultaneously.