Vilnius on the map of Sarmatia: II

LT1549 m. Zigmantas fon Herberšteinas Lietuvą žemėlapyje pažymėjo kaip juostą tarp Livonijos ir Čerkasų prie Dnepro. Nuo XIII iki XVI a. LDK iš izoliuotos santykinai mažos pagoniškos valstybės išaugo iki polietninės daugiakultūrinės krikščioniškos imperijos. Baigiantis Renesanso epochai jos teritorija apėmė šiuolaikines Lietuvą, Baltarusiją, Ukrainą ir dalį Vakarų Rusijos. Aprėpta daugelis Europos geografinių zonų – nuo Rytų Baltijos regiono pelkėtų žemumų iki Juodosios jūros Šiaurės pakrantės stepių, nuo Karpatų priekalnėse plytinčių itin derlingų Volynės ir Podolės juodžemių iki Rusijos miškų. Tuo laiku LDK valstybinė buvo rusėnų kalba, rašyta kirilica. Po unijos su Lenkija plito lenkų kalba. Slavų kalbų įsigalėjimas buvo Lietuvos teritorinės ekspansijos tiesioginė politinė ir kultūrinė pasekmė. LDK sostinė – Vilnius – nors buvo valstybės Šiaurės pakraštyje, atspindėjo daugelį geografinių ir kultūrinių didžiulės šalies savybių. Herberšteinas aprašė jį kaip didelį miestą, kurį juosė siena, kuriame daug mūrinių bažnyčių ir namų, kuriame stačiatikių bažnyčių daugiau negu statytų pagal Romos ritualą. Pirmasis žinomas Vilniaus žemėlapis – Kelne 1581 m. išleistame pasaulio miestų atlase. Miesto plane pastatai 1–2 aukštų, daugiausia mediniai, maža bažnyčių ir rūmų. O miesto graviūrose po 1600 m. jau visiškai kitas vaizdas. Matyt, skirtumą lemia skirtingi geografiniai, vadinasi, ideologiniai požiūriai. Atlasas kurtas Europos auditorijai, o jo sudarytojai, matyt, Vilniuje nebuvo. Panoraminės graviūros užsakytos didikų Radvilų, suinteresuotų propaguoti Vilnių ir skatinti jo plėtrą.Reikšminiai žodžiai: Vilnius; Sarmatija; Barokas; Religijos.; Vilnius; Sarmatia; Baroque; Religions; Katalikų Bažnyčia; Stačiatikių Bažnyčia; Protestantai.

ENIn 1549, Sigismund von Herberstein, an ambassador from the court of Germany to Muscovy, mapped out Lithuania as a "long tract from the town of Circass on the Dnieper as far as Livonia." In several generations from the thirteen to sixteenth centuries, the Grand Duchy of Lithuania grew up through matrimonial and military expansions from a relatively small, isolated outpost of a centralized European pagan state into a polycultural empire. At the end of the Renaissance period, this vast expanse included the territories of (contemporary) Lithuania, Belarus, the Ukraine and western parts of Russia, and was one of the largest and most diverse political entities in Europe. By this time, the official state language of the Lithuanian Grand Duchy was Ruthenian, a Slavic language written in the Cyrillic alphabet. With the monarchical union with Poland, many local nobles had, most likely, mastered some form of Polish, which, in contrast to Old Slavonic based dialects, used the Latin alphabet. The introduction of the spoken and written Slavic languages into the public realm of the Grand Duchy was a direct cultural and political consequence of the territorial expansion of Lithuania. The capital of the Grand Duchy - Vilnius - although situated at the northern edge of this vast country, encapsulated most of the geographical and cultural diversity of the region. Herberstein described the city as a large town surrounded by a wall with "many temples and houses built of stone" with the Russian (Orthodox) churches being "much more numerous than those which have been built for the observance of the Roman ritual.".The first known map of Vilnius, published in Cologne in 1581 by G. van Bruynen in his Orbium praecipuarum totius mundi (Atlas of World Cities), pictures the city as a sprawling agglomeration of one - to-two storied, mostly wooden, buildings. There are very few churches or palaces visible on this pictorial map. The etchings from the early 1600s of the panoramic views of the city create a completely different impression: the town is full of magnificent church spires and well-built houses. Perhaps this perceptual discrepancy resulted from two geographically, and hence, ideologically, different points of view. The atlas was created for a large European audience. Its creators probably never visited Vilnius, so the image of the city was based on narratives and descriptions collected from various foreign travellers and cartographers, whose knowledge was at best limited. The panoramic engravings, on the other hand, were commissioned by the illustrious Radvila (Radziwiłł) family and were certainly meant to celebrate and promote Vilnius.