Emerging language and education policies in Lithuania

LTStraipsnyje aptariami kalbiniai pokyčiai Lietuvoje, susiję su istorine situacija po Sovietų Sąjungos žlugimo. Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas 1990 m. kardinaliai pakeitė rusų kalbos statusą viešajame gyvenime. Viešojo sektoriaus darbuotojai ir etninių bendruomenių atstovai buvo supažindinti su oficialios valstybinės kalbos vartojimo nuostatomis; paraleliai radosi ir teisės aktai, saugantys tautinių mažumų kalbą ir kultūrą. Dvi pagrindinės Lietuvos tautinių mažumų grupės – rusai ir lenkai – nevienodai reagavo į integracijos procesą. Skirtingai nei kitose Baltijos šalyse, kur rusų ir kitų tautinių mažumų procentas visuomenėje gerokai didesnis, Lietuvoje kalbos ir švietimo politika įgyvendinama palyginti sėkmingai, tuo pačiu išlaikant mažumų teises į kalbą ir kultūrą. Sovietų Sąjungos žlugimas ir buvusių sociolingvistinių pančių sutraukymas buvusioms Rytų bloko šalims atvėrė kelią vėl atgaivinti kalbą ir kultūrą. Vienoje šio proceso pusėje galima stebėti sėkmingą oficialių valstybinių kalbų atsikūrimą, kitoje – tautinių mažumų priekaištus dėl jų kalbinių teisių suvaržymo. Straipsnyje keliamas klausimas, koks yra oficialaus statuso ir solidarumo santykis tarp egzistuojančių kalbinių bendruomenių. Paskutiniaisiais metais tampa akivaizdu, kad etninių grupių atstovai patiria šių priešingų nuostatų sukeltą spaudimą: rusų tautinė mažuma demonstruoja suinteresuotumą integruotis lietuvių visuomenėje, tuo tarpų lenkų bendrija aktyviai siekia išlaikyti atskirą kultūrinę tapatybę.Reikšminiai žodžiai: Baltijos valstybės; Daugumos ir mažumų santykiai; Etninės bendrijos; Integracija; Kalbos politikos formavimas; Kalbos vertinimas; Kalbų ideologija; Kalbų politika; Kalbų teisės; Postkolonialinis/postimperinis kontekstas; Švietimas; Baltic States, ethnic communities, integration, language attitudes, language; Education; Language ideologies; Language policy; Language policy formation; Language rights; Lithuanian; Majority/minority relations; Post-colonial/post-imperial contexts.

ENAgainst a historical background, this paper explores language-related challenges that have arisen in Lithuania since the cessation of Soviet hegemony. The reinstatement in 1990 of the official status of Lithuanian led to the gradual replacement of Russian in public life. Provisions were made for public-sector employees and other members from the ethnic communities to become proficient in the state language, and laws were introduced for the protection of minority languages and cultures. Lithuania's two major ethnic groups, the Russians and the Poles, have responded differently to integration, requiring different educational measures to support the diverse needs of a society in transition. In contrast to the other Baltic States, where the proportion of Russians and other non-indigenous minorities is greater, Lithuanian language and education policies have been successful in promoting social integration whilst at the same time safeguarding cultural and linguistic diversity. [From the publication]