Vietos ir spalvos. Lietuvos religinės geografijos bruožai XIII-XIV a.

LTVienos iš religijotyros disciplinų – religijų geografijos – metodas formavosi santykinai neseniai, t.y. XX a. ketvirtajame – penktajame dešimtmečiuose. Į jos tyrimų lauką įeina ir žmonių judėjimas religinių centrų link, religiniai judesiai (rankų sudėjimas maldai ar proskinezė), kvapai, spalvos, garsai ir kt., kas paprastai nėra geografijos objektas. Straipsnyje yra nagrinėjami Lietuvos religinės geografijos bruožai XIII – XIV a., atsižvelgiant į tokius dalykus, kaip: 1) religijos atspindžiai aplinkoje, pasireiškiantys per spalvas, kvapus, garsus; 2) religiniai asmenys ir religiniai steigimai. Lietuviams ir prūsams balta spalva turėjo būti aliuzija į šventybišką sferą, sakralumą. Jai artimos yra mėlyna ir auksinė (geltona) spalvos. Gyvybės, kraujo, ugnies spalva – raudona – neatsiejama nuo Perkūno įvaizdžio. Įvairiais atvejais velnią simbolizavo raudona, juoda ir žalia spalvos. Dievams buvo aukojami tiek balti, tiek įvairiaspalviai gyvūnai. Tikėtina, jog žynių drabužiai turėjo būti balti, o šventviečių įrangoje turėjo dominuoti žalia ir raudona/geltona spalvos. Nuolat degančių ąžuolinių malkų kvapas neabejotinai buvo šventvietėse vyraujantis kvapas. Šventviečių garsų pasauliui priskiriamas medžių ošimas, ugnies traškėjimas, žmogaus balsas, galbūt varpelių naudojimas. Į kelių gyvenviečių traukos centrus – šventvietes – turėjo vesti ,,sakralinių“ kelių ar takelių tinklas. Tokių centrų funkcionavimą užtikrino hierarchijos atsiradimą įtakojanti religinė įtampa bei ženkli ekonominė įtampa, tampanti ne kelių kaimų, o ištisos žemės funkcija.Reikšminiai žodžiai: Religijų geografija; Spalvos; Kvapai; Garsai; šventvietė; Religiniai asmenys; Mitologija; Religiotyra; Religinė geografija; Vietos; Mythology; Religious sciences; Religious gegraphy; Places; Colours; Baltai; Pagonybė; Dievai; šventvietės; The Balts; Paganisme; Gods; Sanctuary.

ENThe method of one of religion research disciplines – geography of religions – developed relatively recently, i.e. in the 1930s–1940s. Its research field covers movement of people towards religious centres, religious movements (folding hands while praying or proskynesis), smells, colours, sounds, etc., which usually are not the target of geography. The article deals with the features of Lithuanian religious geography in the 13th–14th centuries, taking into account the following: 1) reflections of religion in the environment expressed through colours, smells and sounds; 2) religious persons and religious establishments. White colour was meant to be a hint to a holy area and sacredness for Lithuanians and Prussians. Blue and golden (yellow) are similar to it. Red, the colour of life, blood, fire, is inseparable from the image of God Thunder. In various cases, the devil was represented by red, black and green colours. Both white and multi-coloured animals were sacrificed to gods. It is probable that sieges’ clothes were white, while green and red/yellow were predominant in the furnishings of sacred places. The smell of constantly burning oak wood was undoubtedly the aroma prevalent in sacred places. The sough of trees, fire crackling, human voice, maybe the use of bells are attributed to the world of sounds in sacred places. A network of “sacred” roads or paths probably lead to the attraction centres of several settlements – sacred places. Functioning of such centres was ensured by a religious tension influencing the emergence of hierarchy and a great economic tension which was becoming a function of the entire land rather than several villages.