Konceptas (concors discordia) M. K. Sarbievijaus odėse ir epodėse

LTM. K. Sarbievijų kritikai vadina žymiausiu lotyniškai rašiusiu XVII amžiaus poetu visoje Europoje. Šis kūrėjas garsėja ne tik epigramomis, odėmis, poemomis, bet ir savo teoriniais darbais. Traktate „Viena knyga apie aštrų ir šmaikštų stilių, arba Seneka ir Marcialis [...]“ („De acuto et arguto liber unicus sive Seneca et Martialis [...]“) (1958) autorius siekė teoriškai aptarti specifinius aštraus ir šmaikštaus stiliaus bruožus, atskleisti, kas lemia jo emocinį bei estetinį poveikį, patarti, kaip išmokti tuo stiliumi rašyti ir kalbėti. Taigi M. K. Sarbievijus laikytinas vienu iš koncepto teorijos kūrėjų Lietuvos – Lenkijos valstybėje. Poetas yra ne tik šio stiliaus teoretikas, bet ir praktikas. Straipsnyje analizuojamas konceptas, aptinkamas paties M.K. Sarbievijaus odėse ir epodėse. Tyrime išskiriamos konceptiškos dangiškosios, žmogiškosios būties temos, nagrinėjami individualios dorybės (privata virtus) aspektai. Straipsnyje koncepto sąvoka traktuojama kaip paradoksalus prieštaringų dalykų jungimas į darnią vienovę, kaip vaizdo ir teksto neatitikimas (embleminis mąstymas, res ir verbum jungtis), antikos ir biblijos sintezė (antikinė erotinė simbolika naudojama krikščioniškoms nuostatoms reikšti). Odėse ir epodėse, norėdamas išaukštinti dorybes ar kitas žmogaus savybes, poetas priešina materialines ir dvasines vertybes, naudoja ir išmoningus palyginimus. Skirtingų elementų jungimas sudaro ne tik M. K. Sarbievijaus, bet ir visos baroko literatūrinės kūrybos esmę. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Barokas; Dishaemonija/nedarna; Emblema; Epigrama; Epodė; Harmonija/darna; Konceptas; Lotyniškoji literatūra; Mathias Casimirus Sarbievius; Odė; Paradoksas; Poetika; Retorika; Baroque; Concept; Disharmony/inconsistency; Emblem; Epigram; Epode; Harmont/consistency; Latin literature; Mathias Casimirus Sarbievius; Ode; Paradox; Poetics; Rhetoric.

ENThis paper deals with the lyrics by M. K. Sarbievijus where he applied his theory of "the acute style" elaborated in the tractate A Book on Acute and Witty Style or on Seneca and Martial […] (De acuto et arguto liber unicus sive Seneca et Martialis [...]). The paper briefly discusses the understanding of the theory of conceit in the 17th century and reveals how the theory was applied in the poet’s odes and epodes differentiating between the conceptual heavenly and human existence on the one hand and the individual virtue (Privata virtus) on the other hand. The paper interprets the term of concept as a paradoxical union of controversial objects into a harmonious unity, as an inadequacy between the vision and the text (emblematic thinking, the relation of res and verbum). In the odes and epodes, in order to laud virtues or other human qualities, the poet opposes material and spiritual values and uses inventive comparisons. The union of different elements constitutes the essence not only of the works of Sarbievijus but also of the whole literary creation of Baroque. [From the publication]