Judita Vaičiūnaitė's perceptions of Lithuanian folklore : tales and myths

LTJudita Vaičiūnaitė vadinama "miesto poete" ir "kultūros erdvių poete" taip nurodant gausybę eilėraščių, kuriuose minimas Vilnius ir Kaunas, pasaulinė literatūra, tiršta kultūrinių ir istorinių nuorodų. Vaičiūnaitės poezija įvairuoja nuo asmeninių patirčių iki Lietuvos patirties rekonstrukcijų, nuo klasikos kūrinių, mitų interpretacijų iki Italijos, Egipto, Artimųjų Rytų, Indijos, Kinijos kultūros atspindžių (pvz. 9 eilėraščių apie Italiją ciklas "Alyvmedžių žemė", 1985, rytų tematikos eilės "Kai skleidžiasi papirusas", 1997). Paskutinis Vaičiunaitės eilėraščių rinkinys "Debesų arka", 2000, apima 1998-2000 metų eilėraščius ir, kaip ir ankstesniuose rinkiniuose atveria poetės esmingai lyrišką, įkalbintą Lietuvos kultūrą. Vaičiūnaitė kūriniuose prikelia liaudies pasakų kosmologinį kodą, kuris siejasi su jų emociniu turiniu. Poetė suvokia mitus kaip prigimtinai įdvasintą natūralų fenomeną ir tai papildo jų tradicinę simboliką (Žemynos palyginimas su mėlyna gėle papildo jos mitologinę reikšmę apjungdamas romantikų ilgesį su prigimtiniu motinos žemės ilgesiu). Vaičiūnaitės kosmologiniai tautosakos ornamentai primena dainų, pasakų ir mitų amžinumą ir nuolatinę galimybę juos iš naujo interpretuoti. Būtent toks suvokimas, kartu su tradiciniu žinojimu ir kultūros istorija, yra būdas autentiškam pastarųjų pripažinimui ir išsaugojimui.Reikšminiai žodžiai: Literatūra; Judita Vaičiūnaitė; Folkloro interpretacija; Lithuanian literature; Judita Vaičiūnaitė; Perception of folklore.

ENJudita Vaičiūnaitė is called the “city poet” and the “poet of cultural spaces” having on mind many poems that mention Vilnius, Kaunas, and the world literature, as well as involve many cultural and historical references. Vaičiūnaitė poetry varies from personal experiences to the reconstructions of Lithuanian experience, from classical creations and interpretations of myths to cultural reflections of Italy, Egypt, the Middle East, India, and China (e. g. a cycle of 9 poems about Italy "The land of olives”, 1985; or poems on the subject of the East “When the papyrus unfolds”, 1997). The last collection of Vaičiūnaitė poems “The arc of clouds” (2000) included poems written in 1998-2000; seemingly to the previous collections, it discloses essentially lyrical expostulated culture of Lithuania. In her creations, Vaičiūnaitė resurrects cosmological code of folk tales, which tightly relates to their content. The poet understands myths as originally spirited natural phenomena, and this supplements their traditional symbols (e.g. the comparison of Žemyna with a blue flower supplements her mythological meaning coupling romantic nostalgia with the original longing for motherland). Cosmological folk ornaments used by Vaičiūnaitė remind the eternity of songs, tales, and myths, and the opportunities to construe them over and over again. This particular assumption, next to traditional knowledge and the culture of history, is the best way of authentic acknowledgement and saving of the latter.