Egzotika Vilniaus senienų muziejaus rinkiniuose

LTXIX a. viduryje vieną didžiausių Vilniuje senienų kolekciją turėjo Eustachy‘us Tyszkiewiczius. 1848 m. jis pateikė generalgubernatūrai prašymą steigti muziejų, kurį patenkino tik 1855 m. – Aleksandras II patvirtino Senienų muziejaus ir archeologinės komisijos įstatus, o 1856 m. sausio 1 d. universiteto auloje ekspozicija buvo atidaryta lankyti. Vilniaus senienų muziejaus rinkiniuose vyravo LDK kultūros istorijos paveldas. Akivaizdu, kad įstaiga turėjo istorinį profilį, tačiau pirmaisiais veiklos metais nebuvo griežtų eksponatų atrankos principų ir pamažu šalia lituanistikos pradėjo kauptis svetimų kraštų artefaktai – nuo unikalių iki kuriozinių. Muziejaus bičiuliai aukojo įvairias senienas bei egzotinius daiktus, turėdami savo muziejaus viziją, tapatindami su pasaulyje matytų ar girdėtų kunstkamerų rinkiniais. Matyt, nenorėdami atbaidyti pirmųjų aukotojų, o iš dalies ir patys domėdamiesi retenybėmis, muziejininkai priimdavo viską. Devalvuodami moksliškumą jie kūrė atraktyvaus bei edukacinio muziejaus modelį. Vyko natūralus adaptacijos procesas. Straipsnyje aptariama Vilniaus senienų muziejuje sukaupta egzotikos kolekcija. Nagrinėjami du rinkinių ir ekspozicijos formavimo istoriniai etapai: E. Tyszkiewicziaus vadovavimo laikotarpis (1855-65) ir muziejaus veiklos prie Vilniaus viešosios bibliotekos metai (1867-1914). Analizuojamos specifinės eksponatų grupės, jų kaupimo priežastys, tendencijos. Rekonstruota vieno įdomiausių eksponatų – orientalistinių fotografijų rinkinio, liudijančio garsiąją Rusijos Imperijos sosto įpėdinio Nikolajaus kelionę į Rytus, kilmės istorija.Reikšminiai žodžiai: Egzotika; Eksponatas; Eustachijus Tiškevičius; Fotografijų rinkinys; Kolekcija; Orientalistika; Rusijos imperijos sosto įpėdinis Nikolajus; Vilniaus senienų muziejus; A collection of photographs; Collection; Exhibit; Exotic; Exotica; Museum of Antiquities Vilnius; Oriental; Russian imperial throne Nicolas I; Vilnius Museum of Antiquities.

ENIn the middle of the 19th c., one of the largest collections of antiques belonged to Eustachy Tyszkiewicz. In 1848, he submitted to the Governor-General a request to establish a museum. This request was satisfied only in 1855, when Alexander II approved the statute of the Museum of Antiques and the Archaeological Commission. On 1 January 1856, the exposition was opened for visiting. The Vilnius Museum of Antiques mostly contained the cultural heritage of the Grand Duchy of Lithuania. It is obvious that the institution had a historical profile, however, during the fist years of operation, no strict principles of the selection of exhibits existed, and, gradually, artefacts from foreign countries ranging from unique objects to peculiar ones were accumulated along with the Lithuanian-origin objects. Fellows of the museum brought various antiques and exotic objects based on their vision of the museum. Museum employees, seeking to not deter the first contributors, or maybe being interested in rare objects themselves, accepted everything. By devaluating the scholarliness, they created an attractive and educative model of the museum. The natural process of adaptation took place. The article discusses the collection of exotic objects accumulated in Vilnius Museum of Antiques. Two historical stages of the formation of compilations and exposition are analysed: the E. Tyszkiewicz period (1855-1865) and the period of the museum under Vilnius Public Library (1867–1914). The specific groups of exhibits and causes of collection thereof as well as its tendencies are analysed. The history of one of the most interesting exhibits – a set of photographs depicting the famous trip of the heir to the thrown of the Russian Empire Nicholas to the East, was reconstructed.

• Komunikacija / Communication
• Edukologija / Education
• Menotyra / Arts
• Archeologija / Archaeology