Bene vixit ideo bene mortua est: śmierć kobiety w kazaniach pogrzebowych Wielkiego Księstwa Litewskiego 1. połowy XVII wieku

LTProginė literatūra, o ypatingai laidotuvių pamokslai yra puikus šaltinis nagrinėjant mirties sampratą, kadangi juose atsispindi tipiški amžininkų mirties suvokimai, laidotuvių dalyvių eschatologinės žinios. Laidotuvių pamokslai atskleidžia aptariamo laikotarpio žmones jaudinusias religines - moralines problemas. Barokiniai laidotuvių pamokslai yra epochos dvasinės kultūros dokumentas, visuomenės mentaliteto veidrodis. Straipsnyje nagrinėjami XVII a. pirmosios pusės laidotuvių pamokslai, dedikuoti LDK didikėms. Siekiama apžvelgti, kaip vaizduojama didikės mirtis, jos elgesys ir dvasinė būsena mirties akivaizdoje, ir kokie sektini moterų mirties pavyzdžiai yra pateikiami, ir kaip jie vaizduojami. Pagrindinį LDK didikėms dedikuotų laidotuvių pamokslų leitmotyvą galima būtų išreikšti taip: didikė - dorovinga žmona, motina, pavyzdingai gyvenimą nugyvenusi našlė. Mirtį lydintys įvykiai (pavyzdžiui, liga), vieta (gimimo vieta) ir pan. dalykai priimami ir traktuojami kaip simboliai pakylėjant juos virš kasdienybės ir įžvelgiant juose Apvaizdos ženklą. Išryškinami mirties sampratos skirtumai katalikų ir reformatų laidotuvių pamoksluose. Baroko laikotarpiu išryškėja naujo modelio mirtis, kuri skyrėsi nuo Viduramžių ars moriendi. Moterys mirtį pasitikdavo kukliai, ramiai, be dvasinės kančios, pasitikėdamos Dievo malone ir gailestingumu, net ir mirties patale besirūpinančios vyro ir vaikų gerove, šelpiančios pavargėlius ir dvasininkus. Idealizuota mirtis tapo moters proginėje literatūroje vaizduojamo idealizuoto gyvenimo kvintesencija.Reikšminiai žodžiai: Moterys Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje; Laidotuvių pamokslai moterims XVII a.; Women of the Grand Duchy of Lithuania; The women funeral Sermons of the seventeenth centyry.

ENOccasional literature, especially funeral preaches, is brilliant source for the analysis of the assumption of death, since they reflect typical understanding of death of contemporaries and eschatological knowledge of funeral participants. Funeral preaches disclose religious and moral problems that were sensitive to the people of the discussed period. Baroque funeral preaches are documents of spiritual culture of that epoch and mirrors of public mentality. The article analyses funeral preaches of the first half of the 17th c. dedicated to the noble women of the GDL. The author aims to overview how the preaches reflect death of a noble woman, her behaviour and spiritual state in face of death, and other exemplary features of woman’s death. The main leitmotivs of preaches dedicated to the noble women in the GDL may be expressed as follows: a noble woman is a moral wife, mother, or exemplary widower. Events that accompany the death (illness), places (place of birth) and similar cases are accepted and assumed as symbols uplifting them above the everyday issues and seeing the sign of the Divine in them. The author highlights the differences in the understandings of death in funeral preaches of Catholic and Reformat churches. In Baroque period, new model of death appeared; it was different from ars moriendi of the Middle Ages. Women met the death calmly, peacefully, without spiritual suffering, relying on a favour and mercy of God, and taking care of their husband and children, giving pittance of beggars and priests even in their death bed. Idealised death of women became the quintessence of idealised life described in occasional literature.