Mikalojaus Daukšos tekstų įvardžių semantinė ir morfologinė struktūra

LTKnygoje aprašomas Mikalojaus Daukšos tekstų įvardžių inventorius, nustatomos jų funkcijos ir reikšmes bei semantiniais diferenciniai (ir integraliniai) požymiai, skiriantys įvardžius vieną nuo kito ir jungiančius juos į tam tikrus poklasius. Taip pat aiškinamos kai kurių linksnių (adesyvo ir aliatyvo) neutralizacijos sąlygos ir vidiniai motyvai bei adesyvo susiformavimo ir tolesnės raidos vidiniai motyvai. Įvardžiai yra gryniausia referencinių priemonių klasė, susiejanti pasakymą ir jo dalis su tikrove – objektais, įvykiais, asmenimis, situacijomis, daiktų padėtimi realiame pasaulyje arba apskritai kalbėjimo universume. Tai kitų vardažodžių ir predikatinių struktūrų substitutai, atliekantys įvairias funkcijas. Tradicinėje kalbotyroje vardažodžiams paprastai buvo priskiriami tik daiktavardžiai, būdvardžiai ir skaitvardžiai, tačiau morfologinių kategorijų pobūdžiu įvardžiai nuo jų niekuo nesiskiria, todėl yra laikytini vardažodžiais. Laiko būvyje gimininiai vyriškosios giminės įvardžiai yra paveikę kitų vardažodžių linksniavimą. Todėl įvardžių linksniavimo kilmės, raidos sisteminis tyrimas daug kuo gali padėti patikimiau paaiškinti ir daiktavardžių bei būdvardžių linksniavimo raidos tendencijas. Daukšos tekstų įvardžių morfologinės struktūros sinchroninis aprašas gerai parodo ir senosios morfologinės struktūros, paveldėtos iš baltų prokalbės, liekanas, ir morfologinių pakitimų tendencijas. Antra vertus, Daukšos tekstuose ryškėja ir inovacijų radimosi sąlygos bei vidiniai kitimų motyvai, kuriuos „iššifruoti“ galima tik laikantis sisteminio tyrimo principų.Reikšminiai žodžiai: Adesyvas; Aliatyvas; Asmeninis įvardis; Būdvardiškasis įvardis; Daiktavardiškasis įvardis; Deiktinis įvardis; Dviskaita; Emfatinis įvardis; Inesyvas; Kognicitinis įvardis; Linksnis; Lokatyvas; M. Daukša; Morfologinė struktūra; Refleksyvumas; Rodomasis įvardis; Santykinis įvardis; Savybinis įvardis; Semantinė struktūra; Įvardis; Adessive; Adjectival pronoun; Allative; Case; Cognitive pronoun; Deictic pronoun; Demonstrative; Dual; Empthatic pronoun; Inessive; Locative; M. Daukša; Morphological structure; Personal pronoun; Possessive pronoun; Pronoun; Reflexity; Relative pronoun; Semantic structure; Substantival pronoun.

ENThe book contains the description of the inventory of pronouns used in Mikalojus Daukša’s texts, their functions and meanings are determined, as well as semantic differential (and integral) features distinguishing pronouns from each other and grouping them into certain sub-classses. In this way, neutralisation conditions and internal motives of certain grammatical cases (adessive and allative) and the motives behind the formation and further development of the adessive case are explained. Pronouns are the purest class of referential devices, relating an utterance and its parts with the reality – objects, events, persons, situations, the position of things in the real world or generally the universe of speaking. They are the substitutes of nominals and predicative structures, performing various functions. In traditional linguistics, only nouns, adjectives and numerals were usually attributed to the group of nominals, however, pronouns do not differ from them by the nature of their morphological categories, they should therefore be considered nominals. Over time, masculine pronouns have affected the declension of other nominals. Therefore, a systematic study of the origin and development of pronoun declension would also help a lot to explain more reliably the trends in the development of the declension of nouns and adjectives. A synchronic description of the morphological structure of the pronouns in Daukša’s texts shows well the remains of the ancient morphological structure inherited from the Baltic proto-language and the trends of morphological changes. On the other hand, the conditions of innovations and internal motives of changes, which can be “deciphered” only through application of the principles of systematic study, are evident in Daukša’s texts.