XX a. Lietuvos choreografija: savitumo iliuzijos

LTLietuvos choreografijai savitumo suteikia istorinės aplinkybės – tai vėliausiai tarp profesionaliųjų menų susiformavusi meno šaka, kurios kūrėjų bei dalyvių profesinio rengimo klausimai ilgai buvo problemiški. Straipsnyje aptariama originaliosios Lietuvos choreografijos raida XX a., nagrinėjamos profesionaliosios choreografijos savitumo ypatybės, ryškinamas kintantis, netolygus požiūris į vietinę šokio meno tradiciją bei įvežtinių, tranzitinių elementų santykis visos Lietuvos šokio kultūros atžvilgiu. Baleto kaip savarankiškos meninės raiškos formos poreikis išaiškėjo 1920 m., ruošiantis pirmajam operos spektakliui. Besiformuojanti Lietuvos baleto kultūra keletą metų rėmėsi O. Švedės-Dubeneckienės-Kalpokienės talentais – ji statė šokius operoms, įkūrė pirmąją baleto studiją, kurios auklėtiniai į Kauną atvykusio P. Petrovo buvo įtraukti į pirmąjį Valstybės teatre pastatytą baleto spektaklį. 4 sezonus Lietuvoje dirbo rusų baleto menininkai N. Zverevas, V. Nemčinova ir A. Obuchovas. 4 deš. viduryje rusų artistų pastangomis pirmą kartą buvo surengtos tarptautinės Lietuvos baleto gastrolės. Vėliau spektaklius pradėjo statyti B. Kelbauskas. 1945-89 m. choreografijos savitumo ir baleto kaip tranzitinei kultūrai palankios kūrybos formos klausimas buvo siejamas su „nacionalinio savo forma ir socialistinio savo turiniu“ meno sklaida. 9-10 dešimtmetyje savitus originalios lietuviškos choreografijos pavyzdžius sukūrė choreografai J. Smoriginas, A. Cholina, vėliau pradėję dirbti savo teatruose. Nuo 1997 m. pagrindiniu Lietuvos choreografijos idėjų šaltiniu tapo tranzitiniai choreografai.Reikšminiai žodžiai: Choregrafija; Baletas; šiuolaikinis šokis; Choreography; Ballet; Contemporary dance.

ENDue to their nature all the performing arts - including ballet - possess most of all transit elements: a permanent and dynamic exchange of ideas and creative power is taking place here, therefore it is quite risky to talk of the distinctiveness of the creative forms that belong to this category of art. Attempts to determine what makes the artistic ideas and forms in individual nations specific, unique and inimitable and to discover the recipe for the distinctiveness have been made from the mid-19th century when the "national spirit" ideas started spreading in Europe. The distinctiveness of Lithuanian choreography primarily owes to historical circumstances: it is the branch of art that has been the last to join the ranks of professional arts; the issues of the professional training of its creators have for long been (and remain) quite problematic; its vitality has been (and still is) frequently maintained by amateur initiatives and external - thus transit - elements. In the middle and in the second half of the 20th century, it was aimed at maintaining a balance between the distinctive, original choreography and the imported one. Vivid works were created by the Lithuanian choreographers Bronius Kelbauskas, Vytautas Grivickas, Elegijus Bukaitis, and Vytautas Brazdylis. The choreographers of the late 20th century -Jurijus Smoriginas, Anželika Choliną - are forced to compete with a flux of transit choreography, which is formed by foreign choreographers such as Vladimir Vasiljcv, Boris Eifman, and Krzysztof Pastor. [From the publication]