Išėjusiems atminti : laidosena ir kapų ženklinimas LDK

LTKnygoje aprašoma, kokiomis iškilmėmis į amžino atilsio vietą mirusius artimuosius išlydėdavo XVI–XVIII a. LDK kilmingieji, kaip per laidotuves būdavo dekoruojamos ir puošiamos bažnyčios, katafalkai, karstai, laidojimo vietos. Supažindinama su išlikusiais ano meto kapais, kriptomis, kolumbariumais, mauzoliejais, koplyčiomis. Analizuojama, kokiomis raiškos priemonėmis naudojosi skulptoriai ir tapytojai, antkapinės ir memorialinės dailės kūrėjai, kokią vietą šis paveldas užima Lietuvos ir visos Europos kultūros kontekste. Lietuvos kapinėse statomos koplytėlės, stogastulpiai, kryžiai ir krikštai nuo pat XX a. pr. traukė dailininkų ir mokslininkų dėmesį. Susidarius galimybėms nuodugniau ištirti nepagrįstai pamirštus ir neretai meniniu požiūriu itin vertingus kūrinius, autorė ryžosi plačiau apžvelgti pagrindinius jų tipus Lietuvoje ir tris šimtmečius iki pat LDK nepriklausomybės praradimo XVIII a. pab. trukusią raidą. Be šių nuodugniai analizuojamų kūrinių, straipsnyje paliečiamos ir tyrinėtojų veik nepastebėtos labai kuklios antkapinės bei epitafinės plokštės be skulptūrinio dekoro. Visi šie paminklai atspindi ano meto žmonių pagrindines vertybes, gyvenimo tikslo supratimą ir tai, ką apie artimuosius bei save jie laikė būtina perteikti būsimosioms kartoms. Greta negausių stambių daugiau ar mažiau tyrinėtų paminklų, monografijoje minimi ir kiti smulkūs, dažniausiai visuomenei visiškai nežinomi ar nepastebėti antkapiai. Didelė dalis iliustracijų skelbiama pirmą kartą, įvedant į mokslinę apyvartą naujus, nepagrįstai pamirštus objektus.Reikšminiai žodžiai: Laidotuvių iškilmės; XVI-XVIII a. menas; Antkapis; Epitafija; Castrum doloris; Funeral ceremony; 16th-18th-century art; Tombstone; Epitaph; Castrum doloris; Palaidojimai; Laidojimo apiegos; Vilnius; Aristokratija; Katalikų Bažnyčia; Sepulchral artefact; Vilnius; Nobility; Catholic Church.

ENAfter Lithuania's christening in 1386, old pagan customs such as laments and exceptionally lavish shrouds were not abandoned but wedded with new Christian rituals. The procedure of the actual funeral ceremony finally matured in the 16th century and was still practiced in the 18th century. A person playing the role of the deceased would be present at the most sumptuous of men's funerals, whose death would be symbolised both by a knight who would enter the church on horseback and fall on the Boor, and by the destruction of the insignia of the deceased. At that point the decoration of the church for a funeral would be limited to shrouding its walls in black. [...].