Žmogaus orumas ir teisė į orumą teisinio personalizmo požiūriu : nuo statiškojo prie tampančiojo orumo sampratos

LTStraipsnyje kritiškai analizuojama tradicinė pasyviojo arba statiškojo-formaliojo orumo samprata, aiškinanti žmogaus orumą kaip savaime esantį vertingumą, daranti žmogaus orumą nepriklausomą nuo asmens kultūrinio aktyvumo ir tuo tą aktyvumą nuvertinanti, pačią orumo sąvoką daranti dogmatišką ir mistišką. Kaip priešprieša, plėtojama aktyviojo arba susikuriamojo orumo samprata. Atitinkamai skiriami du asmens socialinio vertingumo lygmenys: 1) bendrasis, arba pasyvusis, kuris kyla iš kiekvieno asmens pripažinimo teisės apskritai subjektu; šį vertingumo lygmenį kiekvienas asmuo įgyja pačiu savo gimimu (kiek jis gimsta civilizuotoje visuomenėje), be asmeninių pastangų, šalia mainų santykių; 2) individualizuotas, arba aktyvusis, asmens socialinis vertingumas, kurį susikuria pats asmuo pareigų artimui vykdymu, bet tik tokiu, kuris įpareigoja kitus asmenis grįžtamosioms pareigoms. Pareigų vykdymu asmuo realiai įrodo savo tinkamumą gyventi visuomenėje ir tuo pagrindu kuria jau individualų savo socialinį vertingumą. Šis asmens vertingumas yra nauja jo paties susikurta socialinė, psichologinė realybė, kaip asmenybės socialinio naudingumo prieaugis, kuris tampa pagrindu asmenis vertybiškai (tinkamumo gyventi visuomenėje požiūriu) diferencijuoti. Šiuo savo vertės pasididinimu asmuo įgyja pagrindo reikalauti iš visuomenės oficialaus leidimo savintis šią jo paties susikurtą socialinę realybę, kurią jis dabar nori vadinti savo individualiuoju socialiniu vertingumu arba trumpiau – orumu ir reikalauti, kad visuomenė šią jo susikurtą socialinę realybę pripažintų ir atitinkamai jos atžvilgiu elgtųsi. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Žmogaus orumas; Teisė į orumą; Orumas kaip asmens tinkamumas gyventi visuomenėje; Du asmens vertingumo lygmenys; Pasyvusis (formalusis, arba statiškasis) vertingumas; Aktyvusis asmens susikuriamas vertingumas; Teisė į orumą teisnumo ir subjektinės teisės požiūriu; Teologinio ir biologinio požiūrio į žmogaus orumą kritika; Teisių ir pareigų vienovė-teisinė žmogaus orumo formulė; Objektyvieji ir subjektyvieji orumo požymiai.

ENThe article gives a critical analysis of the conception of the traditional passive or static-formal dignity interpreting human dignity as natural value, making human dignity independent from cultural activeness of a person and therefore debasing the activeness, converting the concept of dignity to the dogmatic and mystical one. In opposition to that, the conception of the active or developed dignity is unfolded. Respectively there are distinguished two levels of social value of a person: 1) common, or passive, which arises from the right of each person to acknowledgement as an entity in general; the level of value is acquired by every individual by birth (birth in a civilised society), without personal attempts and beside the exchange relation; 2) individualised, or active, social value of a person which is developed by the person himself/herself by fulfilment of obligations to fellow-man, but if only obliges thereby other persons with recursive obligations. By fulfilment of obligations a person practically proves his/her suitability to live in the society and thus creates individual social value. This personal value is a new self-developed social, psychological reality, as increment of the social value of a person, which serves as a basis for differentiation of persons in terms of value (in respect of suitability to live in a society). By such increment of own value a person get the reason to request the society an official permit to appropriate the social reality developed by himself/herself, which he/she is now willing to call own individual social value, or dignity, and claim recognition of the developed reality by the society and respective behaviour in its respect.