Globalūs XXI a. muziejai, ir Vilniaus kultūrinio planavimo retorika

LTStraipsnyje nagrinėjama šiandienos postindustrinių miestų kultūrinio planavimo retorika, glaudžiai susijusi su muziejų (arba kitokių didžiųjų kultūros centrų) veikla bei vadinamuoju "Bilbao efektu" (jis populiarinamas ir Vilniuje). "Bilbao efekto" kilmė - tarpusavyje lenktyniaujančių postindustrinės ekonomikos miestų siekis pritraukti kuo daugiau turistų ir savo ruožtu maksimaliai plėsti infrastruktūrą bei paslaugų verslą (tuo pačiu padidinti miesto biudžeto įplaukas). Kad globalaus muziejaus veikla Vilniuje būtų sėkminga, reikėtų gerokai pakoreguoti aplinką, todėl čia neatsitiktinai daug vilčių dedama į tradicinę priemonę - "teatrišką" architektūrą, rengiamas ir trijų garsių pasaulio architektų konkursas. Žinia, lengvai eksportuojami "stebuklai" šiandien efektyviausi atsižvelgiant į globalios, nuolat keliaujančios verslo klasės pomėgius ir į turistų, kurie trokšta vis naujų įspūdžių, poreikius. Kitokie miestiečių kultūros lūkesčiai, savo ruožtu, siejami nebent su ekonominiais rodikliais ir vertinami potencialių darbo vietų skaičiumi bei sostinės centro ekonominės plėtros nauda "pakraščiams". Todėl tiek XXI a. globalių muziejų plėtros principai, tiek ir Vilniaus savivaldos kultūrinio planavimo retorika nagrinėjami globaliame postindustrinių pasaulio miestų regeneracijos kontekste.Reikšminiai žodžiai: Globalus muziejus; Bilbao efektas; Ermitažas-Guggenheimas; Vilnius; Miestų kultūrinis planavimas; Postindustrinio miesto regeneracija; Simbolinė ekonomika; Global museum; Bilbao effect; Hermitage-Guggenheim Vilnius; Cultural planning of cities; Regeneration postindustrial cities; Symbolic economy.

ENThe rhetoric of cultural planning in post industrial cities is closely related to the activities of museums (or other major cultural centres), which no longer belong "exclusively" to the cultural sphere. This is well illustrated by the so-called "Bilbao effect," the aspiration of many cities of the world, now intensively popularized in Vilnius. For quite a few years, Vilnius has been encouraging cultural tourism, especially in the form of conferences and prospective world congresses. Quite expectedly, this process is marked not only by the unification of services (for example, in the form of quickly spreading franchise-type hotel architecture), but also by the offering of "uniqueness." In this respect, the Lithuanian capital is not different from many other cities of the world (not only Europe!), which are competing among themselves for a "better" image with the help of a neo-liberal economy. In this article, some principles of the New York Guggenheim museum activity under the leadership of Thomas Krens are analyzed as an exemplary case of the development of the twenty- first Century global museums. Additionally, Vilnius municipal cultural planning is discussed against the context of the regeneration of other post industrial cities. [From the publication]