Užsienio valstybių reakcija į 1940 m. birželio-liepos mėn. įvykius Lietuvoje

LTStraipsnyje analizuojama įvairių valstybių vyriausybių bei diplomatų reakcija į 1940 m. Lietuvos Respublikos aneksiją. Tarpukariu Kaune rezidavo 11 valstybių pasiuntiniai ir vienas reikalų patikėtinis (Didžiosios Britanijos), be jų, buvo keliolika konsulų, vicekonsulų, karo atašė. Visi jie palaikė ryšius su Lietuvos užsienio reikalų ministerija, karine vadovybe ir informuodavo savo vyriausybes. Tad apie įvykius Lietuvoje 1940 m. birželį užsienio šalyse buvo sužinota labai greitai. Pastebima, kad jie buvo vertinami pirmiausiai atsižvelgiant į savo interesus. Didžiojoje Britanijoje, JAV ilgai manyta, kad Pabaltijo klausimas nėra galutinai išspręstas, šalims pavyks išsaugoti valstybingumą. Tuo birželio mėn. užsienio šalių diplomatus keletą kartų patikino Liaudies vyriausybės užsienio reikalų ministras Vincas Krėvė, pats tuomet tikėjęs, kad Lietuva išsaugos politinį savarankiškumą. Užsienio valstybių požiūris į įvykius Lietuvoje pradėjo keistis liepos mėn., po Seimo rinkimų, kuomet suvoktas inkorporavimo į SSRS scenarijus. Tačiau vykstant pasauliniam karui Europos valstybės, taip pat ir Vokietija, nedarė nieko, kas galėtų pakeisti Lietuvos situaciją. Rugpjūčio antroje pusėje- rugsėjo mėn. užsienio šalių diplomatinės atstovybės Lietuvoje buvo uždarytos, tai reiškė galutinį inkorporavimą į SSRS. Iš 43 Lietuvą de facto ir de jure pripažinusių valstybių jos aneksijos viena ar kita forma nepripažino 28. Tai reiškė, kad tarptautinės teisės požiūriu Lietuva kaip valstybė neišnyko, tokia parama buvo svarbi grįžtant į nepriklausomų valstybių tarpą po 50 metų trukusios okupacijos.Reikšminiai žodžiai: 1940 m. įvykiai Lietuvoje; Lietuvos aneksija; Užsienio valstybių reakcija; 1940’s year events in Lithuania; Annexation of Lithuanian; Reaction of foreign countries.

ENThe article analyses the reaction of governments and diplomats of various states to the annexation of Lithuania in 1940. During the interwar, 11 ambassadors and one attaché (of Great Britain) resided Kaunas; in addition, there were some consults, vice-consults, and military attaches. All of them kept in touch with the Ministry of Foreign Affairs and military leaders of Lithuania and informed their governments about the situation. Thus the events that happen in Lithuania in June of 1940 quickly became known to foreign countries. The author notices, that first of all they were assessed from taking account personal interests of each country. For example, the Great Britain and the USA kept on thinking that the issue of the Baltic countries is not closed and that those states will preserve their independence. In June, the same opinion was several times expressed by Lithuanian Minister of Foreign Affairs Vincas Krėvė, who also believed that Lithuania will preserve its political sovereignty. The positions of foreign states towards the events in Lithuania began changing in July, after the election to Lithuanian Parliament, when they understood the scenario of the incorporation into the USSR. However, in face of the WW2, European states, including Germany, did nothing in order to change the situation of Lithuania. Diplomatic institutions of foreign states in Lithuania were closed in late August – September, and that meant complete incorporation into the USSR. Twenty eight states from 43, who previously acknowledged Lithuania de facto and de jure, did not acknowledge the annexation of Lithuania in one or another form. This meant that Lithuania did not disappear, from a perspective of the international law, and this support was extremely important for the restoration of the independence after 50 years of occupation.