Laisvalaikis XIX a. Lietuvos kultūroje

LTStraipsnyje tyrinėjama laisvalaikio samprata XIX a. Lietuvos visuomenėje, kurioje išryškėjo tendencijos racionalizuoti laiką. Individas ragintas siekti vidinės tvarkos, griežtesnės savidisciplinos. Šitoks galvojimas vertė keisti požiūrį į tradicines bajoriško laisvalaikio formas. XIX a. pradžioje svarbia laisvalaikio organizavimo forma tapo sodininkystė. Šalia tradicinių laisvalaikio praleidimo formų, kur šis tiesiog tapatintas su pramogomis, vis dažniau sutinkamos nuostatos, jog laisvalaikį būtina panaudoti ne tik savo švietimui, asmeniniam tobulėjimui, bet ir aplinkinių, visuomenės ugdymui. Vilniaus studentijos tarpe ėmė atsirasti organizacijų, kurios stengėsi rūpintis laisvalaikio praleidimu, jį racionaliai organizuoti. Laisvalaikis turėjo būti kuo naudingiau panaudojamas. Liaudiškus pasilinksminimus taip pat siekta paversti moraliais ir naudingais. Taigi XIX a. pabaigoje ir ypač XX a. pradžioje laisvalaikis įgavo naują socialinį turinį. Jis formavosi veikiamas palyginti lėtų visuomenės modernizacijos bei sekuliarizacijos procesų ir naujos pasaulietinės ideologijos – nacionalizmo, kuris sparčiai diferencijavo visuomenės sąmonę. Visuomenės laisvalaikis vis dažniau imtas organizuoti vienu – tautiniu, arba nacionaliniu, principu. Kultūrinio-šviečiamojo pobūdžio draugijų pagrindinis tikslas buvo ne tik ir ne tiek šviesti, tobulinti asmenybę, bet vienyti, organizuoti visuomenę pasitelkiant tautiškumą, neatsižvelgiant į luominius, religinius bei lyties skirtumus.Reikšminiai žodžiai: Kultūra; Laisvalaikis; Parkai; Savišvieta; Sodininkystė; Culture; Gardening; Leisure; Lithuania; Parks; Relax; Self-education.

ENThe article deals with the conception of leisure in the 19th-century Lithuanian society where the trends to rationalise time became evident. The individual was urged to seek for inner discipline and stricter self-discipline. Such thinking lead to the change into the attitude to nobility’s traditional forms of leisure. In the early 19th century, gardening was considered an important form of leisure. Along with traditional forms of leisure, which was simply equalled to entertainment, an approach that leisure should be used not only for self-education, personal development but also for the education of others and of the society was increasingly more often evident. Student organisations appeared in Vilnius which attempted to take care of leisure, organise it rationally. Leisure had to be used as efficiently as possible. Efforts were made to transform popular fun to moral and useful activities. Consequently, leisure acquired a new social content in the late 19th century and especially in the early 20th century. It developed under the influence of relatively slow processes of social modernisation and secularisation, as well as the new secular ideology – nationalism which rapidly differentiated social awareness. The leisure of the public was increasingly more often organised on the basis of the national principle. The major aim of cultural-educational societies was not only to educate and improve the personality but also unite, organise the public by means of nationalism, irrespective of class, religious and gender differences.

• Etnologija / Ethnology
• Istorija / History