Lietuvos samprata XIX a. viduryje

LTPublikacijoje aptariama dabartinėje lietuvių istoriografijoje vis daugiau įsivyraujanti nuostata, kad XIX a. Lietuvos istorijos tyrimuose reikia peržengti etnografines Lietuvos ribas ir sugrįžti prie istorinės Lietuvos sampratos, kuri atitinka to meto žmonių sąmonę. Atkreipiamas dėmesys, kad XX a. pabaigoje vyravęs Lietuvos supratimas neatitinka XIX a. Lietuvos sampratos. Yra teigiama, kad XIX a. Lietuva buvo suprantama kaip XVIII a. pabaigoje Rusijoje atitekusios LDK žemės, kurioms priklausė ir Latgala. Straipsnyje norima atkreipti dėmesį į žodžių Lietuva, Lenkija, Žemaitija, Baltarusija prasmes. Aiškinama žodžio Lenkija reikšmė, to žodžio dviprasmiškumas, kai vienu atveju jo reikšmė – etninės lenkų žemės, o kitu – tai reiškia Abiejų Tautų Respublikos žemes. Nemažai lenkų ir lietuvių Lenkiją laikė integralia centralizuotos Lenkijos dalimi. Tačiau dauguma lietuvių laikėsi tradicinės istorinės unijinės Lietuvos sampratos. Svarbu pažymėti, kad Baltarusija buvo išskiriama į atskirą provinciją. Tačiau yra nežinoma, dėl kokių priežasčių Baltarusija atsiskyrė nuo LDK žemių. Nurodoma, kad Lietuvą sudarė Vilniaus, Kauno, Gardino ir Minsko gubernijos. Žmonės suprato Lietuvą kaip nevienalytį darinį – tikrąją Lietuvą ir Lietuvos Rusią. Pastebima, kad Tikroji Lietuva buvo Lenkijos Karalystės Augustavo gubernijos dalis, kuri dar buvo vadinama Lenkijos Lietuva. Svarbu, kad išskiriamas kriterijus kaimo gyventojų kalba), pagal kurį nustatomos tikrosios Lietuvos ribos. Aprašoma ir Žemaitija, kurios samprata XIX a. viduryje sutapo su teritorija, kurioje buvo senoji Žemaičių kunigaikštystė.Reikšminiai žodžiai: Etninis pavadinimas; Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland); Lietuvos samprata; Žemaitija (Samogitia); Byelorussia; Conception of Lithuania; Ethnic title; Lithuania; Žemaitija / Samogitia; Baltarusija (Belarus).

ENThe publication deals with the approach which becomes increasingly more prevalent in contemporary Lithuanian historiography that it is necessary to step over the ethnographic boundaries in historical research of 19th-c. Lithuania and come back to its historical conception matching the perception of people of that time. It is noteworthy that the perception of Lithuania in the late 20th c. does not correspond to its 19th-c. conception. It is claimed that in the 19th c. Lithuania was perceived as the lands of the Grand Duchy of Lithuania (GDL), including Latgale, which came into Russia’s possession at the end of the 18th c. An attempt is made in the article to point out the meanings of Lithuania, Poland, Samogitia and Belarus. The meaning and ambiguity of the word Poland as in some cases it means ethnical Polish lands and in other – the lands of the Polish-Lithuanian Commonwealth, are explained. A lot of Polish and Lithuanians considered Lithuania an integral part of centralised Poland. However, the majority of Lithuanians adhered to the traditional historical conception of union Lithuania. It is worth noting that Belarus was distinguished as a separate province. It is unknown why Belarus separated from the GDL lands though. It is claimed that Lithuania consisted of Vilnius, Kaunas, Grodno and Minsk Governorates. People saw Lithuania as heterogeneous: Lithuania Proper and Lithuanian Ruthenia. It is noted that Lithuania Proper was a part of Augustów Governorate in the Kingdom of Poland, a.k.a. Polish Lithuania. It is important that a criterion (rural inhabitants’ language) is distinguished, according to which Lithuania’s actual boundaries are established. Samogitia is also described. Its perception in the mid-19th c. matched the territory of the ancient Duchy of Samogitia.