Równość I dyskryminacja. Z dziejów społeczeństwa szlacheckiego WXL I połowy XVII wieku
LTAutorius, analizuodamas Vilniuje vykusius konfesinius išpuolius, taip pat Smolensko ir Vilniaus seimelių nutarimus, daro išvadą, kad XVII a. 5-asis dešimtmetis buvo riba Abiejų Tautų Respublikos konfesinių santykių istorijoje. Anksčiau būta trukdymų bausti išpuolių prieš evangelikų bažnyčias kaltininkus (1591 ir 1611 m. Vilniuje), o laikotarpio pabaigoje - net ir piktnaudžiavimo teise (procesas dėl 1639-1640 m. įvykių Vilniuje). Pradedant tuo, kad Smolensko bajorija paskelbė nutarimą, kuriuo nekatalikai buvo nušalinami nuo pareigybių ir viešosios veiklos vaivadijoje, o Vladislovas IV jį patvirtino (kas viršijo valdovo kompetenciją), pradėta teisiškai stiprinti katalikybės pozicijas. Tačiau to nereikėtų tapatinti su puolimu prieš protestantizmą ar stačiatikybę. Įsipareigojimas laikytis konfesinės santarvės, išdėstytas 1573 m. Varšuvos konfederacijos akte, o 1588 m. įtrauktas į Trečiąjį Lietuvos Statutą ir taip LDK pakeltas į įstatymo lygmenį, buvo kartojamas 1632, 1648, 1668 m. konvokacinių seimų rezoliucijose. 1669 m. elekcinio seimo nutarimu jis net buvo įrašytas į Pacta conventa. Šiais veiksmais protestantams nebuvo atimta teisė dalyvauti valstybės gyvenime, tačiau ji buvo garantuota katalikams. Stengtasi, kad atrodytų, esą šie pertvarkymai nekuria naujos teisinės tvarkos, o tik sugrąžina kadaise egzistavusią. Kita vertus, kitatikiai, pripažindami Abiejų Tautų Respublikos santvarkos nekintamumą, turėjo sutikti su pokyčiais. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Abiejų Tautų Respublika (ATR; Rzeczpospolita Obojga Narodów; Žečpospolita; Sandrauga; Polish-Lithuanian Commonwealth); Vladislovas IV; Bajorija; 17 amžius; Konfesijos; Stačiatikiai; Protestantizmas; Lietuvos Statutai; Trečiasis Lietuvos Statutas, 1588; Konfesiniai santykiai; Vilniaus akademija; Vilnius; Lietuvos Vyriausiasis tribunolas.
ENThe author of the article analyses Vilnius confessional outbreaks and decisions of Vilnius and Smolensk parliaments called “seimeliai”, and concludes that 1640’s were critical for the history of confessional relations in the Polish-Lithuanian Commonwealth. Some time ago, there were some impediments on punishing causers of outbreaks against Evangelical Churches (in 1591 and 1611 in Vilnius); however, at the end the period, even the facts about the misuse of the law appeared (proceeding on the events of 1639-1640 events in Vilnius). Starting from the regulation adopted by Smolensk noblemen and approved by Vladislav IV (above the competence of the monarch), under which non-Catholics were dismissed from the service and public activities in voivodeships, legal positions of Catholicism stiffened. However, this may not be coincided with the outbreaks against Protestants and Orthodoxies. The commitment to keep confessional peace, laid in Warsaw Confederation Act of 1573 and the 3rd Statute of Lithuania (1588), was transferred to the law of the GDL and repeatedly declared in resolutions of convocational parliaments of 1632, 1648, and 1668. In 1669, it was incorporated into Pacta Convecta by the decision of the election parliament. These actions have not dismissed Protestants from the public life; they just guaranteed this right to the Catholics. These changes should not look like the creation of a new legal system; they had to mean the restoration of the system that previously existed. On the other, people of other religions, who admitted the invariability the system in Polish-Lithuanian Commonwealth, had to agree with the changes.
