Das Großfürstentum Litauen : Studien zur Nationsbildung in der Frühen Neuzeit (1569-1795)

LTViduramžių pabaigoje susiformavo „natio lituanica“, kurioje įvairių regionų bajorijos kilmės, etniniai ir konfesiniai skirtumai nors ir nebuvo panaikinti, tačiau mažiau reikšmingi. Po 1569 m. unijos Lietuvos atskirumas išliko ir toliau, ir šis atskirumas rėmėsi ne tik instituciniais, bet ir tam tikrais subjektyviais principais. Atskiros savimonės pagrindą sudarė trys svarbiausieji komponentai: lietuvių bajorų kilmės iš romėnų mitas, didžiųjų valdovų, o ypač Vytauto garbinimo tradicija ir pagaliau sava teisinė sistema. LDK buvo vienas Europos regionų, kuriame vykę procesai lygintini su tuo pačiu metu vykusiais kitose Europos šalyse ar regionuose. Knygoje analizuojamos tautinę integraciją ir diferenciaciją charakteringai atspindinčios temos: tautų ir valdovų kilmės mitai, kaip klostosi skirtingų tautų bendras gyvenimas, kaip tautos pažįsta vienos kitas, kas būdinga kalbos veiksniui ir kokią reikšmę kalba įgyja susidūrus kelioms tautoms ir kultūroms. Pabrėžta, kad atskiros LDK savimonės išsaugojimas ir perdavimas vyko nepalankiomis sąlygomis – išmirus Jogailaičiams rinkti valdovai nebebuvo tautą telkiantis veiksnys. Marijos ar Kazimiero kultas priskirtinas politinę tautą konsoliduojantiems veiksniams, jų vietinė specifika buvusi labai svarbi politinės bendruomenės formavimuisi. Pripažįstamas ir svarbus pasauliečių vaidmuo (Vytauto kultas) tautinės LDK ideologijos kūrime. Antra vertus, kalbos veiksnys šiame procese faktiškai neturėjęs jokios reikšmės. Pagaliau, trečia, politinė tauta nebuvusi vien bajorų sluoksnis, kas ryškėja analizuojant LDK žydų ir totorių bendruomenių santykį su LDK valdančiuoju sluoksniu.Reikšminiai žodžiai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Ankstyvieji naujieji laikai; Nacija; Bajorija; Politinė bendrija; Integracija; Luominis atstovavimas; Sinkretizmas; The Grand Duchy of Lithuania; Early modernity; Nation; Nobility; Political community; Integration; Class representation; Syncretism.

ENThe “natio lituanica” formed in late Middle Ages. The origin, ethnic and confessional differences of the nobility from various regions were present yet less significant. After the Union of 1569 Lithuania’s severalty remained, based on both institutional and subjective principles. The basis of individual self-awareness consisted of three main components: the myth of the Roman origin of Lithuanian nobility, the tradition of the cult of sovereigns, in particular Vytautas, and own legal system. The Grand Duchy of Lithuania (GDL) was one of the European regions and it underwent processes similar to those that went on at the same time in other European countries or regions. The book analyses the topics that characteristically reflect ethnic integration and differentiation: myths of the origins of nations and sovereigns, the development of common life of different nations, knowledge of the nations of one another, the characteristics of the language factor and the significance language acquires in the event of clash of several nations or cultures. Preservation and transmission of individual GDL self-awareness happened under unfavourable conditions – after the Jagiellonian dynasty disappeared the elected sovereigns were not the factor rallying the nation anymore. The cult of Mary or Casimir should be attributed to the factors consolidating the political nation. The important role of the secular (the cult of Vytautas) in the creation of the national GDL ideology is also recognised. On the other hand, the language factor was actually insignificant. Finally, the political nation was not only the stratum of nobility, which becomes evident from the analysis of the relationship of GDL Jewish and Tartar communities with the ruling stratum of the GDL.