LTStraipsnyje gretinami dabartinės lietuvių kalbos finitiniai ir nefinitiniai prijungiamieji laiko sakiniai ir aptariami šie gramatiniai jų požymiai: abiejų dėmenų predikatų gramatinio laiko formų sinchroniškumas; privaloma subjekto elipsė šalutiniuose nefinitiniuose dėmenyse ir kai kuriuose fintiniuose dėmenyse; jungiamųjų žodžių vartosena; jungiamųjų žodžių ir predikatų veikslo reikšmių galimi deriniai; prijungiamojo dėmens santykis su pagrindiniu dėmeniu; prijungiamojo dėmens pozicinės galimybės pagrindinio dėmens atžvilgiu. Atlikta gretinamoji finitinių ir nefinitinių prijungiamųjų laiko sakinių analizė leidžia teigti, kad finitiniai laiko sakiniai su neišreikštu veiksniu išsiskiria didesnėmis modifikavimo galimybėmis - jie gali fokusuoti ne tik veiksmažodį, bet ir jo argumentus ar net visą sakinį. Finitiniai sakiniai su skirtingais subjektais tinka apibendrintam laiko santykių nurodymui, kai laiko nuorodą reikalinga pateikti kaip veiksmų vienalaikiškumą ar seką. Jungiamieji žodžiai leidžia paryškinti papildomus laiko reikšmės aspektus, pavyzdžiui, pabrėžti trukmę (Žiūrėjo laidą, [kol valgė]), seką ([Įėjęs į parduotuvę] pravirko), momentą ([Kai tik įėjo į parduotuvę], pravirko). Dalis nefinitinių - pusdalyviniai ir padalyviniai - laiko sakinių išsiskiria galėjimu prisijungti jungiamąjį žodį prieš, su kuriuo negali jungtis asmenuojamosios veiksmažodžio formos: pusdalyviniai ir padalyviniai laiko sakiniai su jungiamuoju žodžiu prieš nurodo ankstesnį veiksmą, o bejungtukiai tokių pačių sakinių variantai žymi veiksmų vienalaikiškumo santykius.Reikšminiai žodžiai: Dabartinės lietuvių kalbos finitiniai ir nefinitiniai laiko sakiniai; Laiko sakinių ryšių tipai; Prijungiamojo ryšio sintaksinės priemonės; šalutinis sakinys; Finite and non-finite adverbial time clauses in modern standard Lithuanian; The types of temporal relationship; Syntactic markers of subordination; Subordinate clause.
ENThe article gives an overview of finite and non-finite adverbial time clauses in modern standard Lithuanian and highlights the similarities and differences between them. Time clauses are classified with regard to the types of temporal relationship (simultaneity or sequence) and their grammatical marking. Special attention is given to such features as: agreement offence forms in main and subordinate clause (this is characteristic of finite subordinate clauses, whereas non-finite clauses enjoy a relative freedom with regard to tense marking); obligatory subject deletion (in non-finite clauses, but also in certain finite types); agreement of aspect forms in main and subordinate clause; the use of subordinators and other syntactic markers of subordination; relative positioning of main and subordinate clause. [From the publication]