Kalbos reiškinių vertinimo laipsniai

LTKalbos kultūros teorijoje ir praktikoje vieni iš svarbiausių klausimų kaip vertinti vienokius ar kitokius kalbos reiškinius, kokiais vadovautis norminimo principais ir kriterijais, kaip parodyti skirtingą reiškinių vertę ir jų vartojimo ypatumus. Dabartinė lietuvių bendrinės kalbos vartosena tampa vis labiau susiskaidžiusi į visokius žanrus, sritis. Bendrinės kalbos vartosenos įvairovė skatina aktyvesnį sąmoningą normintojų poveikį bendrinės kalbos raidos procesui. Pastarojo meto norminamuosiuose leidiniuose, įvairiuose kalbos patarimų rinkinėliuose, kalbos praktikos straipsniuose, recenzijose ir pan. nesama bendros ir aiškios kalbos reiškinių vertinimo sistemos. Vertinamieji kalbos normų ir klaidų apibūdinimai gerokai įvairuoja, ir ne visada galima suprasti, ar autorius kokį reiškinį laiko kalbos klaida, ar tik šiaip stiliaus normų pažeidimu ir pan. Taigi atrodo pravartu aptarti bent svarbiausius galimos reiškinių vertinimo sistemos ypatumus. Visa tai turint galvoje, į kalbos reiškinių vertinimą reikia žiūrėti jau kiek kitokiu žvilgsniu nei buvo įprasta prieš kokį dešimtmetį: bendrinės kalbos vartotojams pradeda ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai nebeužtekti tos informacijos, kuri buvo skelbiama ankstesniuose norminamuosiuose darbuose. Kitaip tariant, būtina ne tik atsižvelgti į pačius naujausius bendrinės kalbos pokyčius, bet ir ieškoti būdų, kaip tobulinti įvairuojančių reiškinių vertinimo sistemą. Straipsnis aptaria kalbos reiškinių vertinimo laipsnius. Pabrėžtina, kad vertinimo laipsnis yra išvestinis dydis. Jis priklauso nuo to, kaip apibrėžiama bendrinės kalbos norma.Reikšminiai žodžiai: Kalbos reiškinių vertinimo laipsniai; Norminamoji kalbotyra; Bendrinės kalbos kodifikuotos normos; Funkcinė ir stilistinė diferenciacija; A system of degrees of evaluation of language features which; Prescriptive linguistics; The codified norms of the standard language; Functional and stylistic differentiation.

ENThe aim of the article is to introduce a system of degrees of evaluation of language features which, if applied in prescriptive linguistics, could enhance the consistency of prescriptive work and the effectiveness of language recommendations. The degrees of evaluation reflect different types of relationship between the language features involved and the codified norms of the standard language. In assigning them, the features of these norms are taken into account, viz. variation, stability, language change, functional and stylistic differentiation etc. The author discusses four degrees of evaluation, defines their basic features and looks at how they work out in practice. [From the publication]