Šnekos akto dalyvių strategija, socialiniai vaidmenys ir tipai lietuvių kalboje

LTŠnekos aktų teorija yra viena iš svarbiausių lingvistinės pragmatikos dalių. Bet kokio šnekos akto interpretatoriai konkrečioje situacijoje yra du: šnekos akto siuntėjas, kalbėtojas, toliau vadinamas adresantu, ir šnekos akto gavėjas, klausytojas, toliau vadinamas adresatu. Adresantas ir adresatas yra vieni iš svarbiausių šnekos akto veiksnių. Šnekos aktu jis realizuoja savo komunikacinius ketinimus. Tačiau, kad pasiektų norimą tikslą, adresantas turi atsižvelgti ir į adresatą: jo socialinį vaidmenį, pragmatinę prezumpciją - tai, ką apie šnekos akto atlikimo situaciją žino adresatas, pagaliau adresato galėjimą tinkamai suvokti tą šnekos aktą - jo ilokuciją ir propoziciją. Straipsnyje nagrinėjami tokie šnekos akto dalyvių aspektai: pašnekovų kalbinė strategija; adresanto ir adresato socialiniai vaidmenys; šnekos aktų ilokucijų santykis su įvairių tipų adresantais ir adresatais. Ir šnekos akto adresantas, ir adresatas turi savo komunikacinius tikslus. Nuo šių tikslų priklauso ne tik adresanto pasirenkamos šnekos akto leksinės bei gramatinės raiškos priemonės, stilius, šnekos akto atlikimo maniera, bet ir konkretaus akto ilokucijos bei propozicijos interpretavimas. Pokalbio dalyviai renkasi tam tikrą šnekos akto ir šnekos akto priėmimo strategiją, kuri gali lemti šnekos akto interpretavimą, įskaitant ilokucinės jėgos supratimą. Tikroji šnekos akto reikšmė (kalbėtojo reikšmė) suvokiama kaip kalbos žaidimas. Nežinant, koks kalbos žaidimas žaidžiamas, neįmanoma teisingai interpretuoti šnekos akto. Vienas iš svarbiausių kalbėtojo reikšmės atpažinimo veiksnių yra socialinė situacija.Reikšminiai žodžiai: šnekos akto dalyvių teorija; Austino performatyvų teorija; Grice'o kalbėjimo kylybės maksimos; Komunikacinės strategijos; Socialiniai vaidmenys; šnekos akto dalyvių tipai; The theory of speech act participants; Austin's theory of performatives; Grice's maxims of communication; Communicative strategies; Social roles; Types of speaker's.

ENThe article deals with the theory of speech act participants. It is based mainly on Austin's theory of performatives and on Grice's maxims of communication. The theoretical claims are illustrated mainly with Lithuanian examples of performative speech act types. Three aspects of the study of speech act participants are singled out: (a) communicative strategies, (b) social roles and (c) types of speaker's and hearer's roles as defined with respect to illocutionary acts. Both participants may choose either a constructive or a destructive communicative strategy. Performatives reduce to a minimum the possibility of selecting a destructive strategy but do not eliminate it altogether. A correct assessment of the speaker's and the hearer's social roles determines the way in which the speaker makes explicit his illocutionary intention and the way in which the hearer interprets it. Types of speakers and hearers (addressees) are defined not only with respect to illocutionary force, but also with respect to the circumstances of the speech act and the way in which it is performed (institutional or in everyday life, orally or in writing etc.). [From the publication]