Die Litauische Nationalideologie des 19. Jahrhunderts und die Diskussionen über die litauische Geschichte nach 1991

LTLietuvoje gyvenamuoju momentu ryški socialinė diferenciacija bei ją lydintis politinis susiskaldymas. Tokia socialinė ir politinė situacija negali neveikti istorinės sąmonės, kuri, tiesą sakant, net labai keičiasi. 2004 mokslinių tyrimų grupės RAIT apklausa parodė, kad daugiau nei trečdalis Lietuvos gyventojų (34,2%) laikotarpį nuo nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais laiko labiausiai nesėkmingu Lietuvos istorijos laikotarpiu. Kiti 29,7% blogiausiu laiko 1940-1990 metų laikotarpį (rusų ir vokiečių okupacija), 22,7% – 1797-1918 m. laikotarpį (carinės Rusijos okupacija), 7,3% – Lenkijos ir Lietuvos istorijos laikotarpį po Liublino unijos 1569 m. Žmonės, gaunantys mažas pajamas ir bedarbiai, nuskurdę po 1990 metų, pastarąjį laikotarpį įvertino neigiamai. Tai iliustruoja socialinių realijų įtaką tautos istorinei atminčiai. Tačiau šiuo atveju yra bandoma ne paneigti istoriją, o „savo gyvenimą“ palyginti su „politinio elito“ situacija. Lietuvos istoriografiją per pastaruosius 15 metų veikė besikeičiantis Lietuvos visuomenės tapatybės suvokimas ir Vakarų humanistinis diskursas. Lietuvos istorija vis labiau integruojama į visos Europos istoriją. Tautinio Atgimimo siekiai, tikslai, tautinė ideologija apskritai permąstomi. Kaip ir konkretūs istorijos aspektai – tokie kaip konfliktas dėl Vilniaus, žydų genocidas, ar net Lenkijos romantizmo įtaka lietuvių tautiniam sąjūdžiui.Reikšminiai žodžiai: Istorinė sąmonė; Istoriografija; Lenkai; Lietuviai; Nacionalizmas; Tautiniai santykiai; Tautinis atgimimas; Tautinis sąjūdis; Tautinė ideologija; Tautinė savimonė; Tautinė tapatybė; Žydai; Historical consciousness; Historiography; Jews; Lithuania; Lithuanians; National consciousness; National identity; National ideology; National movement; National relations; National revival; Nationalism; Poles.

ENSocial differentiation accompanied by political polarisation is currently evident in Lithuania. This social and political situation cannot help affecting historical awareness, which, in fact, changes greatly. The survey by scientific research group RAIT revealed in 2004 that over a third of the Lithuanian population (34.2%) consider the period from the restoration of independence in 1990 the most unsuccessful period in Lithuanian history. Another 29.7% consider the period 1940–1990 (Russian and German occupations) the worst, 22.7% – the period 1797–1918 (occupation of Tsarist Russia), 7.3% – the period in the Polish and Lithuanian history after the Union of Lublin in 1569. People with low income and the unemployed, impoverished after 1990, view the latter period unfavourably. These facts illustrate the influence of social realities on the nation’s historical memory. However, in this case it is attempted to compare “own life” with the situation of the “political elite” rather than deny history. Over last 15 years, Lithuanian historiography was affected by the changing perception of the Lithuanian society’s identity and the Western humanist discourse. Lithuanian history is increasingly more integrated into the history of entire Europe. The pursuits, aims and national ideology of the National Awakening movement are in general reconsidered, as well as the specific aspects of history, such as the conflict for Vilnius, the Jewish genocide or even the influence of the Polish romanticism on the National Lithuanian Revival movement.