Atributinė frazė su derinamuoju komponentu Kiprijono Lukausko pamoksluose

LTStraipsnyje aptariamas XVIII a. raštų kalbos sintaksės fragmentas – atributinė frazė su derinamuoju komponentu Kiprijono Lukausko „Pamoksluose“. Veikale randama įvairių sričių terminijos užuomazgų, senuosiuose raštuose vartojamų žodžių, todėl rinkinys puikiai tinka atributinės frazės struktūros tyrimui. Straipsnio duomenų bazę sudaro 1541 atributinis junginys su derinamuoju pažyminiu. Aptariama skaitvardinio, įvardinio, būdvardinio, dalyvinio pažyminių vieta daiktavardžio atžvilgiu ir analizuojami derinamųjų pažyminių nekontaktinės pozicijos atvejai. Atributinių junginių su derinamuoju pažyminiu žodžių tvarkos analizė rodo, kad XVIII a. laikytinas normų stabilizacijos etapu. Pamoksluose dominuoja skaitvardinio pažyminio prepozicija. Derinamuoju pažyminiu einantis įvardis taip pat dažniausiai vartojamas prieš daiktavardį. Būdvardžio vieta daiktavardžio atžvilgiu nėra griežčiau apibrėžta. Ištirtas tekstas rodo būdvardžių su priesagomis -iškas, -inis, -ingas produktyvumą ir konkurenciją su daiktavardžio kilmininku. Kontrasto kirtį turintys prepoziciniai būdvardžiai, dažna distancinė pažyminių ir kitų sakinio dalių vartosena, tiesioginiu sintaksiniu ryšiu susijusių žodžių atskyrimas, siekiant juos labiau akcentuoti – vienas išskirtinų pamokslų rinkinio atributinės frazės vartosenos ypatumų. Būdvardžių postpozicija dažnesnė religijos terminijoje, kur dėl kanonizuotų tekstų specifikos palikta originalo žodžių tvarka jau buvo tapusi religinių raštų kalbos tradicija. Tekste dominuoja derinamųjų pažyminių distancinė prepozicija, taip pat būdinga įvardžių distancinė prepozicija.Reikšminiai žodžiai: Kiprijonas Lukauskas; XVIII amžiaus raštai; Sintaksė; Kiprijonas Lukauskas; Writings of the XVIII century; Syntax.

ENA study of word order in noun phrases with agreeing modifiers (adjectives, numerals, pronouns and participles) in Lukauskas' Sermons shows that the 18th century was a period of continuation and consolidation of the principles of phrase structure established in the 16th-17th centuries. The selection of word order patterns is better motivated than in earlier religious writings, and there is less variation than in the sermons of Bretkūnas and Sirvydas. Postposition of the adjective is frequent in religious terminology, where the word order of the original languages is often retained in view of the canonical character of the texts involved. This word order eventually became the norm in religious writings. Both preposed and postposed agreeing modifiers may assume contrastive stress. The text of the Sermons reflects the process of expansion of adjectives in -iškas, -inis and -ingas which begin to compete with the genitives of nouns. Discontinuous noun phrases, with modifiers separated from their heads, are a characteristic features of this text and of the eastern variety of the written language as a whole. [From the publication]