Sociolingvistinis žvilgsnis į XVI-XVII a. Rytų Lietuvos antroponimiją

LTStraipsnyje, remiantis XVI a. vidurio ir XVII a. pradžios šaltinių duomenimis, aptariami Lietuvių ir gudų kalbų santykiai. Mėginama įrodyti, kad kai kuriose dabartinės Rytų Lietuvos vietovėse aktyvių kontaktų su gudais galėjo būti buvę ir XVI a. viduryje bei XVII a. pradžioje. Išnagrinėtieji 1554 m. ir 1636 m. Linkmenų valsčiaus inventorių krikštavardinės kilmės asmenvardžiai šiek tiek išsiskiria iš kitų dabartinės Lietuvos teritorijoje užfiksuotų to meto asmenvardžių. Tai pasakytina apie XVI a. šaltinį: jis gerokai slaviškesnis, nedaug turi kitiems to meto šaltiniams būdingų tautinių vardų, krikščioniškų vardų lytys mažai tėra adaptuotos lietuviškos darybos atžvilgiu, nėra asmenvardžių su lietuviškomis patroniminėmis priesagomis, daugiausia vartojami slaviški, ypač gudiški, vardų trumpiniai, kai kurie - ne iš katalikų nomenklatūros. 1636 m. inventoriaus asmenvardžiai gerokai lietuviškesni darybos atžvilgiu, gausiai vartojamos ne tik lietuviškos mažybinės priesagos, bet nemaža asmenvardžių ir su lietuviškomis patroniminėmis priesagomis, taigi rečiau imami vartoti asmenvardžiai su slaviškomis patroniminėmis priesagomis. Kilmės požiūriu XVII a. šaltinio asmenvardžiai panašūs į XVI a. šaltinio, bet randasi šiek tiek daugiau vardų lyčių, kildintinų arba tik iš lenkiškų ilgųjų vardų formų, arba bendrų lenkams ir gudams. Galima daryti prielaidą, kad XVI a. Linkmenų krašte galėjo būti buvę gudų kalbos įtakos, kuri XVII a. jau buvo gerokai sumenkusi. Gudiški krikščioniškų vardų trumpiniai neretai galėjo patekti ir iš tiesioginių kontaktų su nelietuviškai šnekančiais kaimynais.Reikšminiai žodžiai: Sociolingvistinis požiūris; Antroponimai; Rytų Lietuvos dialektai; Krikščioniškos pavardės; A sociolinguistic view; Antroponymy; Eastern Lithuanian dialects; Christian names.

ENOn the basis of an analysis of personal names recorded in the 1554 and 1636 court rolls of Linkmenys (East Lithuania) it is suggested that at least from the 16th century onward a mechanism of Ruthenianisation could have operated in the lands of present-day Lithuania, similar to the process of Polonisation that operated later. Ruthenian, the spoken variety of the language of the Ducal Chancery, could have spread among the gentry as a status symbol. This process could also have affected part of the peasantry. The fact that shortened forms of Christian names may appear both in a Lithuanian and in a Slavic shape shows that both must have been in use: it cannot be attributed to scribal habit. This means that in the 16th century there may have been foci of Lithuanian- Ruthenian bilingualism far to the north of the Lithuanian-Ruthenian language border. If so, then our view of the mechanism of introduction of (part of the) Slavicisms in the Eastern Lithuanian dialects must be revised: they could have been introduced along with new features of everyday life, under the influence of the written (especially Church Slavonic) tradition, or as a result of bilingualism spreading from the 16th century onward. [From the publication]