An Attempt to conceptualize the fate of Lithuanian woman writers in exile

LTStraipsnyje kalbama apie iš Lietuvos 1944 m. nuo bolševikinės grėsmės pasitraukusias vyresnės kartos moteris kūrėjas ir jų nevisavertį reiškimąsi išeivijos kultūroje pokariu (5–6 dešimtmečiais). Aptariami ne individualūs likimai, bet keliama bendresnė problema: lietuvių kultūros moterys egzilyje, naujose sąlygose, tradicinių vertybių ir modernizmo sankryžoje. Anuometinės moterų dvasinės patirties bei jų identiteto dramos ženklai gana dažni autobiografiniuose pasisakymuose, laiškuose ir pan. tekstuose. Straipsnyje cituojami rašytojų Petronėlės Orintaitės, Julijos Švabaitės, Kotrynos Grigaitytės, Alės Rūtos-Elenos Arbienės, istorikės Vandos Sruogienės pasisakymai; primenama, kokį viešą pasipriešinimą kėlė moters tapatybės sklaida Nelės Mazalaitės, Birutės Pūkelevičiūtės knygose. Moterų ir vyrų kultūrinės, kūrybinės (net ir spausdinimosi) galimybės nebuvo tolygios. Moterų kūryba sulaukdavo neadekvataus ir nepalankaus vertinimo. Kuriančių moterų (šešios iš jų – prieškarinės Lietuvos rašytojų draugijos narės) nereikėjo besiformuojančiam jaunų vyrų modernistų kolektyvui (antologija Žemė, žurnalas Literatūros lankai). Moterys liko gana uždarame šeimos, jaunosios kartos ugdymo rate, jos mažokai teatsivėrė Vakarų kultūrai. Tenka konstatuoti tam tikrą pokario išeivijos literatūros (bent jau ankstyvojo periodo) vyrišką vienašališkumą. Prieškariu aktyviai besireiškusių moterų kūrybinis gesimas, izoliuotumas, jų patirties bei savitumo nevertinimas – tai vienas iš specifinių to meto lietuvių kultūros praradimų, kurį bandome pasiaiškinti ir objektyviai įvertinti. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Išeivijos literatūra; Moterų literatūra; Rašytojos.

ENThe subject of the article is female writers of a previous generation who left Lithuania in 1944 under the Bolshevik threat and their inadequate self-actualisation in the exile culture of the post-war period. Not individual fates, but more general problems are analysed: women of the Lithuanian culture in exile, under new conditions, and at the crossroads of traditional values and modernism. The signs of the then woman’s spiritual experience and the drama of their identity are quite frequently found in autobiographical speeches, letters and similar texts. In the article there are quotations from Petronėlė Orintaitė, Julija Švabaitė, Kotryna Grigaitytė, Alė Rūta-Elena Arbienė, and the historian Vanda Sruogienė; the public resistance awoken by the promotion of women’s identity in books of Nelė Mazalaitė and Birutė Pūkelevičiūtė is remembered. The cultural and creational (even publishing) possibilities of men and women were not equal; women’s works were evaluated inadequately and unfavourably. Creative women (six of them were members of the pre-war Lithuanian association of writers) were not required by the collective of young men [8]– modernists. Women were left in the closed circle of the family and to educate the young generation; they were hardly open to Western culture. A certain male unilateralism [9]of the post-war exile literature has to be acknowledged. The creational extinction and isolation of women who actively expressed themselves in the pre-war period and the depreciation of their experience and individuality is one of the specific losses to Lithuanian culture of those days, which the author tries to explain and evaluate objectively.