Lietuvių dativus cum infinitivo ir latvių infinityviniai santykiniai sakiniai

LTStraipsnyje aptariama kai kurių lietuvių ir latvių kalbų infinityvinių konstrukcijų raida. Lietuvių kalboje yra vartojami du dativus cum infinitivo konstrukcijos, reiškiančios objekto paskirti, variantai: vienu atveju daiktavardžio naudininkas atlieka objekto funkciją, kitu - subjekto funkciją. Dativus cum infinitivo atsirado tais laikais, kai bendratis dar buvo nominalinė forma, greičiausiai veiksmo pavadinimo naudininkas, taigi ją galima apibūdinti kaip nuo sakinio branduolio priklausomą dvejybinį paskirties naudininką. Todėl tik vėliau, bendračiai virstant grynai veiksmažodine forma, galėjo susidaryti antrinis ryšys tarp bendraties ir daiktavardžio kaip tarp predikato ir nuo jo priklausomo objekto arba subjekto. Dabar, bendračiai netekus savo pirminio nominalinio pobūdžio, galima kalbėti apie daiktavardžio atliekamą objekto ar subjekto funkciją bendraties atžvilgiu. Bendraties pobūdžio pasikeitimas gali sudaryti sąlygas tolesnei dativus cum infinitivo konstrukcijos raidai bei jos išnykimui. Toks procesas įvyko slavų kalbose, kuriose dativus cum infinitivo yra paliudytas, bet dabar nebevartojamas. Latvių kalboje yra atitikmenų tik antrajam iš minėtųjų variantų: kaip reliktinis reiškinys paliudytas dativus cum infinitivo, kuriame naudininkas atlieka bendraties subjekto funkciją. Tai, kad abu dativus cum infinitivo variantai turėjo egzistuoti jau baltų prokalbėje, o vėliau latvių kalboje jie buvo pakeisti kitomis konstrukcijomis, atsižvelgiant į lietuvių ir slavų kalbų duomenis, yra tikėtina. Ir pačios latvių kalbos duomenys leidžia atsekti šios konstrukcijos pėdsakus.Reikšminiai žodžiai: Lietuvių kalbos dativus cum infinitivo; Latvių kalbos infinityviniai santykiniai sakiniai; Infinityvinės konstrukcijos kilmė; The Lithuanian dativus cum infinitivo; The latvian non-finite relative clauses; The original infinitival construction.

ENThe dativus cum infinitivo, an archaic infinitive construction which probably arose from a double dative of purpose (the dative being originally the dative of a verbal noun), is well retained in Lithuanian but has hardly left any traces in Latvian. Of the two varieties attested in Lithuanian, with the dative as subject of the infinitive (įpyliau pieno šuniukams užlakti 'I poured out some milk for the dogs to lap') and with the dative as its object (nupirkau arklį laukams arti 'I bought a horse to plough the fields with') only the former is vestigially attested in Latvian. In the paper an attempt is made to bring this fact in connection with the development of non-finite relative clauses in Latvian. In Lithuanian (as in Slavonic) the occurrence of such clauses is restricted to but a few types, and in Latvian their scope was probably extended as relative pronouns were inserted in constructions with infinitives expressing purpose. In reconstructing this process, evidence may be drawn from some dialectal varieties of the debitive, which, in a fossilised shape, represents an original non-finite relative clause type with the relative pronominal stem *yelo-. In the dialect of Vietalva an adnominal variety of the debitive with the prefix ju- (an original instrumental) is attested, in which an object may occur (pańam kač pavadu zirgu jusapin 'take with you a lead to shackle the horse with').This seems to correspond exactly to the Lithuanian dativus cum infinitivo with the dative as an object (pasiimk pavadį arkliui supančioti), not only functionally, but also genetically. Though the original dative was replaced with an accusative as the original infinitival construction developed into an infinitival relative clause, a direct connection with the dativus cum infinitivo is suggested, among other things, by word order, as the incorporation of the relative pronoun into the verbal forms (*juo sapit >jusapin) suggests an original word order 'paņem pavadų zirgu juo sapit, where the second noun, before being reinterpreted as an object in the relative clause, must have been in adnominal position, and must therefore have been in the dative rather than in the accusative. [From the publication]