Socialinis dialogas valstybės tarnyboje

LTSocialinis dialogas, kaip visuomeninė teisinė kategorija, apima keletą vienas su kitu susijusių teisių. Tai asociacijų ir profesinių sąjungų steigimo bei stojimo į šias organizacijas teisė (toliau - asociacijų laisvė), teisė į kolektyvines derybas bei kolektyvinių sutarčių sudarymo teisė bei teisė inicijuoti kolektyvinius darbo ginčus ir teisė streikuoti šiuos ginčus sprendžiant. Tai teisės be kurių neįsivaizduojamas socialinio dialogo procesas bet kurioje demokratinėje visuomenėje. Analizuojant socialinio dialogo situaciją valstybės tarnyboje, būtina nepamiršti, kad šių santykių teisinio reglamentavimo sistema Lietuvoje kaskart tobulinama ir vos ne kasmet pasipildo naujomis taisyklėmis. Tai ypač pasakytina apie atskirų socialinio dialogo turinį sudarančių teisių įtvirtinimą įstatyminiame lygyje. Taigi, galima teigti, kad skirtingai nuo darbuotojų, valstybės tarnautojai ilgą laiką neturėjo nustatyto teisinio mechanizmo, kurio pagalba galėtų realizuoti savo kolektyvines teises. Kita vertus, kyla klausimas, ar įtvirtinus atitinkamas teisės normas, sukuriama reali galimybė šia teises realizuoti praktikoje. Atsakyti į šiuos klausimus siekiama šiame straipsnyje. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Soacialinis dialogas; Valstybės tarnyba; Streikas; Kolektyvinės derybos; Socialinis dialogas; Public service; Social dialogue.

ENSocial dialogue as a public legal category covers a number of interrelated rights including the right to establish and join associations and trade unions (hereunder - freedom of associations), right to participate in collective negotiations and make collective agreements, right to initiate collective labor disputes, and the right to strike when dealing with these disputes. These are the rights undividable from the process of social dialogue in any democratic society. When analyzing the situation of social dialogue in public service one must remember that the system of regulating these relations in Lithuania is being improved and supplemented by nee rules every year. This is especially true of the establishment of the rights forming the content of social dialogue on the legislative level. Thus we may argue that unlike employees, public servants did not have any legal mechanism to be used for exercising their collective rights. On the other hand, the question is whether the attainment of the rule of law really means a real opportunity to realise this right in practice. This article is intended for answering this question.