Ideologijų kova: negatyvi moralinė retorika xx a. 10-ojo dešimtmečio kultūrinėje lietuvos periodikoje

LTStraipsnyje analizuojama XX amžiaus 10-ojo dešimtmečio Lietuvos meninė spauda, kurioje — kaip socialinėje erdvėje veikiančiame galios ryšių lauke - vyko konkurencinės kovos, siekusios išsaugoti ar pakeisti egzistavusį jėgų lauką. Ideologijų kova arba, pasak sociologo Pierre'o Bourdieu, ortodoksijos ir heterodoksijos kova meno lauke įgijo priešpriešos formą tarp vadinamųjų dominuojančiųjų, seniai dalyvaujančių meno lauke, sukaupusių nemažą simbolinį kapitalą, ir naujai įeinančiųjų jaunųjų menininkų, esančių pačioje legitimacijos proceso pradžioje. Taigi periodikos tekstai apie meno procesus - parodas, meno institucijas, reikšmingus lauko įvykius, meno kūrinius, jų autorius — tapo viena iš meninio kapitalo platinimo formų. Meno kritikų, žurnalistų, kultūros veikėjų, rašiusių meno temomis, ir pačių menininkų pasisakymai atspindėjo reikšmingą meno įteisinimo strategijos kaitą bei jos raidą, atitikusią esminius laikotarpio politinius lūžius. Kita vertus, šio laikotarpio Lietuvos kultūros kritikų rašiniuose dominavusios sąvokos mitus, archuika, etninė kultūra, tradicija ženklino ne tik „tautiškos" kultūros sampratos įteisinimą, bet ir stiprėjančią meno recepcijos ideologizaciją, o kartu ir tokių kategorijų kaip „nacionalinis", „moralus", „tradicinis", „klasikinis" įtvirtinimą meno diskurse. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Ideologinė kova; Postsovietinė Lietuva; Kultūra; Periodika; Kultūrinė periodika; Postkomunistinė revoliucija; Postkomunistinis elitas.

ENThe article presents an analysis of Lithuanian art media in the 1990s which, as a field of power relations that functions as a social space, encompassed competitive struggles that sought to retain or change the existing power relations. The struggle of ideologies or, according to sociologist Pierre Bourdieu, the struggle of orthodoxy and heterodoxy in the field of art acquired the shape of opposition between the so-called dominant, long time participants in the field of art, who had accumulated extensive symbolic capital and newly entering young artists in the beginning of the process of legitimation. Thus periodicals about art processes - exhibits, art institutions, important events in the field, art production/ pieces, their authors - became one of the forms to spread art capital. The comments of art critics, journalists, cultural figures who wrote about art, and of the artists themselves reflected a significant shift of art legitimation and its development that paralleled the essential political turning-points of the period. On the other hand, the concepts that dominated the papers of contemporary Lithuanian art critics - myth, archaism, ethnic culture, tradition - signified not only the legitimation of "ethnic" culture, but also the intensifying ideologization of art reception, as well as legitimation of such categories as "nationalistic", "moral", traditional", "classical" in the art discourse. [From the publication]

• Menotyra / Arts
• Istorija / History