Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poetikos ir poezijos recepsija XVII-XVIII amžiuje : disertacija

LTDisertacija skirta Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus SJ (Mathias Casimirus Sarbievius, Maciej Kazimierz Sarbiewski, 1595–1640), žymaus Baroko poeto ir literatūros teoretiko, Vilniaus universiteto profesoriaus poetikos ir poezijos recepcijai XVII–XVIII a. Disertacijoje analizuojama Sarbievijaus kūrybos refleksija ir interpretacija mokykliniuose poetikos bei retorikos kursuose, skaitytuose daugiausia to meto LDK jėzuitų kolegijose. Taip pat aptariama Sarbievijaus kūrybos sklaida spausdintuose teoriniuose retorikos bei poetikos veikaluose, kuriais buvo remiamasi dėstant šias disciplinas Europos universitetuose. Remiantis gausia medžiaga – rankraštiniais mokykliniais poetikos ir retorikos kursais bei spausdintais to meto veikalais – darbe parodoma, kad neišspausdintame Sarbievijaus veikale De acuto et arguto pateikta koncepto teorija davė pradžią naujo barokinio stiliaus sampratai ir koncepto teorijai, grindžiančiai kalbinę raišką oksimoronišku „nedarnos ir darnos“ principu. Ji buvo įteisinta mokyklinėse XVII–XVIII a. programose, aiškinama, cituojama ir interpretuojama retorikos ir poetikos kursuose, sulaukė gausių pasekėjų ir imitatorių. Sarbievijaus poezija, atskleidžianti praktines koncepto pritaikymo galimybes, XVII–XVIII a. mokykliniuose poetikos ir retorikos kursuose tapo pavyzdžiu kuriant konkrečių žanrų kūrinius – odes ir epigramas. Ji formavo to meto akademinės bendruomenės literatūrinį skonį, žanro ir stiliaus sampratą, teikė impulsų savarankiškai kūrybai, padėjo susiformuoti tam tikrai poetinei mokyklai, kurios atstovai savo kūrybą grindė antikinės ir krikščioniškosios literatūros sinteze. Konstatuojama, kad Sarbievijaus poetika ir poezija darė įtaką teorinės literatūrinės ir estetinės minties raidai bei skatino lotyniškosios kūrybos sklaidą visoje Europoje. [LMT]

ENThe thesis is dedicated to the reception of poetics and poetry of Mathias Casimirus Sarbievius (1595–1640), a well-known Baroque poet and literary theorist, professor at Vilnius University in the 17th – 18th centuries, provides an analysis of reflection and interpretation of Sarbevius’s works in school courses of poetics and rhetoric, given at Jesuit colleges of the Grand Duchy of Lithuania and discusses the dissemination of Sarbievius’s works in printed theoretic studies of poetics and rhetoric, used for teaching of the subjects at Europe’s universities. Referring to vast materials – manuscript courses of poetics and rhetoric and printed works of the time, the study shows how the concept theory, presented in the unpublished Sarbievius’s work De Acuto et Arguto gave birth to the concept of the new baroque style and the concept theory, basing the linguistic expression by the oxymoronic principle of “harmony and disharmony”. It was legitimated in school programmes of the 17th – 18th centuries, interpreted, quoted and construed during courses of rhetoric and poetics, attained a lot of followers and imitators. Sarbievius’s poetry, revealing the practical possibilities of application of the concept, in the school courses of rhetoric and poetics of the 17th – 18th centuries, became an example for creation of works of specific genres – odes and epigrams. It formed the literary taste of the academic community of the period, the concept of genre and style, provided impulses for self-sufficient creative activities, helped to form a certain poetic school, the representatives of which based their works by a synthesis of the Antique and Christian literature. It is stated that Sarbievius’s poetry and poetics had influence to the development of theoretic literary and aesthetic ideas and contributed to dissemination of Latin works throughout Europe.