Teisinis pliuralizmas ir Lietuvos teismų argumentacija

LTTeisinis pliuralizmas - situacija, kai toje pačioje visuomenėje lygia greta egzistuoja kelios teisės sistemos. Šiandien ši sąvoka visų pirma taikoma atvejams, kai greta valstybės teisės egzistuoja ne valstybių valia grindžiamos normos. Priimdamas naująjį Civilinį kodeksą, Lietuvos įstatymų leidėjas pakeitė savo požiūrį į nevalstybinių normų galią. Iki tol tam tikrais atvejais tokios normos galėjo būti taikomos tiesiogiai; o naujajame CK buvo pasirinktas abstraktesnis nurodymas: į nevalstybines taisykles teismui nurodoma atsižvelgti, jomis remtis. Autoriaus nuomone, toks nevalstybinių taisyklių taikymo sureguliavimas yra pernelyg ribotas (jis netaikomas intelektinei, prieglobsčio ir kt. teisės šakoms, nepatenkančioms į CK apimtį) ir neaiškus. Reguliavimo neišsamumas neigiamai veikia Lietuvos teismų praktiką. Straipsnyje daryta apžvalga leidžia teigti, kad nevalstybinės normos Lietuvos teismų sprendimuose aptariamos itin retai; vengimas jas minėti ypač būdingas tada, kai nevalstybinės normos nesutampa su teismo argumentacija. Būtina reformuoti požiūrį į teisinio pliuralizmo normas, tačiau tai darant negalima ignoruoti ne valstybės sukurtos teisės (kaip buvo daroma CK iki 1994 m. pataisų), nei žvelgti į ją kaip į tam tikrais atvejais tiesiogiai taikomas normas (kaip buvo nurodoma CK nuo 1994 iki 2001m.). Taip pat reikia pasitelkti alternatyvų sprendimą: mutatis mutandis remtis "įtikinamo precedento" doktrina. Teisėjas turi nevalstybinius normų darinius suvokti kaip argumentų, pagrindžiančių tam tikrą reguliavimą, sistemas.Reikšminiai žodžiai: Teisinis pliuralizmas; Teisės šalitiniai; Teisės sistema; Legal pluralism; Sources of law; Legal system.

ENLegal pluralism is a situation where there are some parallel justice systems in the same society. Today, this concept applies particularly to the cases when the standards predicated not by the will of the states exist alongside the state. By adopting the new Civil Code, the legislature of Lithuania changed its approach to the power of non-governmental standards. Until then, where appropriate, such standards could be applied directly; and an abstract order was chosen in the new CC: the court had to consider non-governmental rules, to refer to them. The author believes that such adjustment of non-governmental rules is too limited (it is not applied to intellectual, shelter and other legislative branches which are outside the scope of the CC) and vague. Regulatory inadequacies have negative impact on the Lithuanian judicial practice. The review made in this article suggests that non-governmental standards are hardly ever discussed in the decisions by Lithuanian courts; the avoidance to mention them is particularly subsistent when the non-governmental standards do disagree with the reasoning of court. It is necessary to reform the approach to the standards of legal pluralism, but if is being done, the law not created by state can not be ignored (as it was done in the CC before the amendments in 1994), nor to look at it as directly applicable standards in some cases (as it was stated in the CC from 1994 to 2001). It is also necessary to use an alternative solution: mutatis mutandis to base on the doctrine "persuasive precedent". The judge must understand the structures of non-governmental standards as the systems of arguments justifying some regulation.