Profesinių sąjungų ir darbo tarybų veiklos santykis Lietuvoje ir Europos Sąjungoje

LTŠio straipsnio pirmojoje dalyje nagrinėjamas papildomų darbuotojų atstovų institucionalizavimas Europos Sąjungoje. Šių valstybių narių teisės aktų ir praktikos analizė aiškiai rodo, kad norint įdiegti realiai veikiančią papildomą darbuotojų atstovavimo sistemą nepakanka priimti vien tik darbo tarybų įstatymą. Dauguma atvejų teisėkūra yra tik teorinio lygmens, o ne praktinio, ir darbuotojai, be profesinės sąjungos atstovavimo, retai naudojasi papildoma atstovavimo kryptimi. Akivaizdžiausiai ši problema pasireiškia naujosiose Europos Sąjungos valstybėse narėse, kurios pagal darbuotojų atstovavimo krypčių institucionalizavimą gali būti suskirstytos į keturias grupes. Analizuojant darbo tarybų institucionalizavimą ir jų santykį su profesinėmis sąjungomis Lietuvoje galima teigti, kad Lietuvos įstatymų leidėjas pirmenybę atstovauti darbuotojų teisėms ir interesams teikia profesinėms sąjungoms, o darbo taryba yra tik alternatyvi atstovė, kuri negali vykdyti tų funkcijų, kurios pagal įstatymus yra pripažintos profesinių sąjungų prerogatyva. Tokiomis profesinių sąjungų prerogatyvomis galima laikyti tik dalyvavimą socialinėje partnerystėje aukštesniu nei įmonės lygiu. Tačiau įstatymų leidėjas modeliuoja tokį profesinių sąjungų ir darbo tarybų santykį, kuris numato galimybę, kad profesinės sąjungos neturės teisės į kolektyvines derybas, tokią teisę perleidžiant darbo taryboms. Tai prieštarauja TDO teisės aktams. Be to, darbo taryba nėra organizacija, o tik renkami darbuotojų atstovai, todėl visuomet yra rizika, kad įsteigtos darbo tarybos gali tik susilpninti profesines sąjungas, užuot darbuotojams pasiūliusios dar vieną papildomą atstovavimo kryptį. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Darbuotojų atstovavimas; Profesinės sąjungos; Darbo tarybos; Representation of emploees; Trade unions; work councils.

ENAs it may be concluded from the analysis of the legal acts and practice of Member States, in order to establish an effective subsidiary system of workers' representation an adoption of a Law on Works Councils is not enough. In many cases an adoption of legal acts is of a theoretical level only, and not a practical one, as workers, beside a representation by a trade union, rarely use a subsidiary channel of representation. This issue is most apparent in new European Union Member States, which may be subdivided into four groups according to the institutionalised channels of workers' representation. Meanwhile Lithuanian legislator has made trade unions primary representatives of workers' rights and interests, while a works council is no more than an alternative representative not entitled to the functions attributed to trade unions exclusively by the laws. The only exclusive trade unions' right is a participation in social partnership in a higher than enterprise level. However, the legislator is inconsistent and foresees a possibility that relationship between a trade union and a works council could make it possible that trade unions will be denied a right to collective bargaining, granting this right to works councils. This legal regulation contradicts to ILO standards set up in conventions and recommendations concerning collective bargaining. Moreover a works council is only elected representatives, and not an organisation therefore, there is always a risk that established works councils might only weaken trade unions, instead of providing workers with an additional channel of representation. [From the publication]