Kaimo mokytojas tarpukario Lietuvoje: lojalus valdžiai ir autoritetas visuomenei

LTTyrimo objektas – pradinės mokyklos mokytojas tarpukario Lietuvoje. Pasak autoriaus, istorinėje sąmonėje įsitvirtinęs kaimo mokytojo portretas, kuriame jis vaizduojamas lojaliu valdžiai (dažnai ne tik lojaliu, bet ir aktyviai ją remiančiu) ir neabejotinu autoritetu jį išskyrė aplinka. Mokytojo gebėjimas suderinti nemeluotą lojalumą valdžiai, virstantį jos rėmimu (po 1926 – ųjų perversmo reiškė autoritarinio A. Smetonos rėžimo rėmimą), su neginčijamu savo autoritetu jį supančiojoje aplinkoje ir paskatino atidžiau pažvelgti į lojalumo ir autoriteto santykį kaimo mokytojo kasdienybėje. Autorius savo tyrimu parodė, jog politiniam rėžimui iš mokytojų pareikalavus besąlygiško lojalumo įrodymų, jų lojalumas virto aktyviu režimo rėmimu, pavertusiu juos neoficialiais valdžios atstovais kaime. Mokytojo autoritetą kaimo bendruomenėje sąlygojo ne tik socialinis statusas, bet ir nuoseklios politinio rėžimo pastangos jį konstruojant ir palaikant. Tuo pat metu jis turėjo atstovauti ir valdžios autoritetui. Autorius nustatė, jog kaimo mokytojui patikėjus atstovauti racionaliam, nuosekliai konstruojamam valdžios autoritetui, tai tapo konflikto priežastimi tarp šiam autoritetui atstovaujančio mokytojo ir kunigo – tradicinio kaimo bendruomenei Katalikų bažnyčios autoriteto atstovo.Reikšminiai žodžiai: Kaunas; Švietimo ministerija; Pradžios mokyklų inspektoriai; Dorovinės normos; Autoritetas; Mokytojai; Mokyklų inspektoriai; Kunigai; Valdžia.

ENThe object of the study is the primary school teacher in inter-war Lithuania. The author cites the popular image of the village teacher that has become entrenched in our historical consciousness, namely the image of a person loyal to the Government (often not just loyal but an active supporter) and distinguished as an undoubted authority in the local community. The fact that teachers had to balance their loyalty to the Government against the need to maintain their own authority in their local environment presented difficulties for them, especially after the 1926 coup of A. Smetona, after which the authoritarian régime compelled teachers to become “associates“, requiring them to cultivate loyalty to the authorities in their role in the community. The teachers’ authority in the community was determined not only by their social status but also by the consistent efforts of the political régime to raise their status and support them. This obligated the teachers to become representative of the state. The author states that when teachers started to represent the rational, consistently constructed authority of the state, a conflict arose between the teacher as authority and the priest, the traditional authority figure and representative of the Roman Catholic church in the community.