Karalius krikščionis Mindaugas popiežių akimis

LTMindaugas buvo ir yra vertinamas labai prieštaringai. Tai ypač tinka kalbant apie itin keblų klausimą: ar Mindaugas išliko krikščioniu iki pat savo mirties, ar spaudžiamas aplinkybių išsižadėjo krikščionių tikėjimo. Apie asmeninį Mindaugo pamaldumą kalbėti nelengva dėl nuolatos istorikų skaudžiai juntamo ankstyvosios Lietuvos istorijos šaltinių stygiaus. Mes niekados tiksliai nežinosime, kas dėjosi Mindaugo širdyje jo paskutiniaisiais gyvenimo metais. Mindaugo gailėjimasis dėl Treniotos įkalbinėjimų priėmimo, jo rūpestis savo įpėdiniu kataliku netiesiogiai liudija, kad jis iki pat savo gyvenimo pabaigos kabinosi už katalikiškos Lietuvos galimybės. Manau, kad popiežiai Aleksandras IV ar Urbonas IV puikiai suvokė, ką reiškė "netikėlių" valdžios potvynis, kuriame atsidūrė Mindaugas. Popiežių tyla dėl tariamos Mindaugo apostazėstai dar vienas netiesioginis liudijimas, kad jos greičiausiai ir nebuvo. Sunku patikėti, kad popiežiai tokiu atveju būtų pamiršę ypatingąjį Bažnyčios sūnų, kai įspėjimą dėl bažnytinės unijos pažadų netesėjimo gavo Danielius Haličietis. Popiežiai, ko gero, smulkiai nežinojo stambių dvaro intrigų, tačiau tarptautinės Lietuvos padėties permainos nuo Romos kalvų matėsi tikrai ne blogiau negu nuo Dauguvos krantų ar iš už Pripetės pelkių. Tad manyčiau, kad ir Mindaugo išlikimas "šviesios atminties" valdovu popiežiaus Klemenso IV akyse buvo padiktuotas ne noro pagražinti tikrovę, kažką nuslėpti ir kažkam įtikti, bet giliai ir erdviai suvokiant tuometinę situaciją ir kiek atlaidžiai vertinant paties Mindaugo galimybes joje.Reikšminiai žodžiai: Lietuvos karalystė; Mindaugas; Krikščionybė Lietuvoje; Lithuanian kingdom; King Mindaugas; Christianity in Lithuania.

ENMindaugas was and is viewed as a very controversial figure, which is especially suitable when discussing an especially difficult issue: whether Mindaugas remained a Christian till his death or, under pressure of circumstances renounced the Christian faith. It is difficult to discuss Mindaugas’s personal godliness due to the lack of sources of early Lithuanian history, painfully felt by historians. We will never know what was going on inside Mindaugas’s heart in the late years of his life. Mindaugas’s regrets of acceptance of Treniota’s persuasions, his worries with his Catholic successor indirectly show that he, till the very end of his life, stuck to the possibilities of a Catholic Lithuania. Popes Alexander IV or Urban IV understood the meaning of the flood of “doubtful” powers, in which Mindaugas found himself. The popes’ silence with regard to the alleged Mindaugas’s apostasy is other indirect evidence that such apostasy was not actually in existence. It is hard to believe that the popes could have forgotten the special son of the Church, when Daniel Halitian received a warning on his bowing out to the oath of the Church union. The popes most likely did not know the details of the huge intrigues at the court, however, the changes in the international situation of Lithuania were seen from the Roman hills not worse than from Dauguva’s shores or from Pripetė swamps. Therefore it can be supposed that Mindaugas’s being a leader of “bright past” in the view of pope Clemens IV was dictated not by the wish to make the reality over, hide some things or please some person, but rather by the deep understanding of the situation and evaluation of the possibilities of Mindaugas himself.