Попытки введения русского языка в католическое богослужение в Минской и Виленской диоцезиях 60-70-е гг. XIX в.

• Bandymai įvesti rusų kalbą katalikų pamaldose Minsko ir Vilniaus vyskupijose XIX a. septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose
• Attempts to introduce the Russian language in Catholic Church services in the Minsk and Vilnius dioceses in the 1860s and 1870s

LTPo 1863-1864 m. sukilimo numalšinimo vienas iš svarbiausių būdų "depolonizuoti" Katalikų Bažnyčią Vilniaus ir Minsko vyskupijose turėjo būti įvestas rusų kalbos vartojimas pridėtinėse pamaldose. Ši problema buvo plačiai svarstoma spaudoje ir galop imtasi konkrečių žingsnių. 1869 m. gruodžio 25 d. pasirodė imperatoriaus Aleksandro II įsakas, leidžiantis vartoti rusų kalbą katalikų pamaldose. Įgyvendindama šias nuostatas, valdžia bandė tam reikalui panaudoti katalikų dvasininkus. Reikia pasakyti, kad iš dalies jai tai pavyko. Pirmasis pakluso Vilniaus vyskupijos administratorius prelatas Petras Žilinskis. Nuo jo neatsiliko Vilniaus kunigų seminarijos rektorius Eduardas Tupalskis ir prelatas Antanas Nemekša. Tačiau labiausiai šiuo požiūriu išsiskyrė kun. Ferdinandas Senčikovskis - jis pirmasis 1868 m. gegužės mėn. Minske pasakė pamokslą rusų kalba. Šis kunigas XIX a. aštuntajame dešimtmetyje itin išplėtė pastoracinę veiklą (buvo Minsko dekanas, 1876 m. paskirtas Minsko gub. bažnyčių vizitatoriumi). Minske netgi įsteigė vargonininkų mokyklą, kur mokė giedoti psalmes ir giesmes rusų kalba. Minsko gubernijoje aštuntojo dešimtmečio pradžioje iš 52 bažnyčių 32 ar 38 bažnyčiose per pridėtines pamaldas buvo vartojama rusų kalba, kartais baltarusių kalba. Kun. F.Senčikovskis baltarusių kalbą laikė rusų kalbos dialektu. Toks rusų kalbos įvedimas pamaldose sulaukė kunigų pasipriešinimo. 1870 m. kovo mėn. Vilniaus dekanas Šv. Rapolo bažnyčios klebonas Stanislovas Petravičius viešai per pamaldas sudegino apeigyną rusų kalba ir prakeikė tuos, kurie prisidės prie katalikų pamaldų rusifikavimo.Priešinosi ne tik kunigai. Prieš rusų kalbos vartojimą pasisakoma rusų spaudoje; atvirai priešinosi ir tikintieji - buvo atvejų, kai parapijiečiai sumušdavo kunigą po rusiškų pamaldų. Rusų kalbą vartoti pamaldose draudė popiežius. 1876-1877 m. Minsko gubernijoje rusų kalba pridėtinėse pamaldose buvo vartojama 10 bažnyčių. Po 1877 m. birželio 11 d. Vatikano nutarimo, draudžiančio vartoti rusų kalbą pridėtinėse pamaldose, ilgainiui ši kalba visiškai išnyko iš pamaldų bažnyčiose. Tiesa, XIX a. pačioje pabaigoje ir XX a. pradžioje valdžia bandė bažnyčiose atgaivinti minėtąją praktiką, tam netgi mėgino įvesti baltarusių kalbą, nes 1897 m. iš Vatikano buvo gautas leidimas baltarusių kalbą vartoti pridėtinėse pamaldose. Tačiau tai nepavyko padaryti. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Rusų kalba; Pamaldos; Minsko ir Vilniaus vyksupija; Russian language; Minsk end Vilnius dioceses.

ENAfter the suppression of the uprising of 1863-1864 one of the most important ways "to depolonize the Catholic Church in the Vilnius and Minsk dioceses was to introduce the use of the Russian language in additional church services. This problem was widely discussed in the press and finally concrete steps were taken. On 25 December 1869 Tsar Alexander II issued a decree which allowed the use of the Russian language in Catholic church services. In implementing these regulations, the authorities tried to use the Catholic clergy for this matter. It has to be admitted that they were partially successful. The first to obey was the administrator of the Vilnius diocese prelate Petras Žilinskas. The Rector of the Vilnius Theological Seminary Eduardas Tupalskis and prelate Antanas Nemekša kept up with him. However, the most distinguished advocate was the Rev. Ferdinandas Senčikovskis - he was the first to preach a sermon in Russian in Minsk in May 1868. This priest extremely extended his pastoral activity (he was the dean of Minsk, appointed in 1876 as the church inspector in the Minsk province). He even established in Minsk a school for organists, where the singing of psalms and hymns in Russian was taught. In the Minsk province at the beginning of the 1870s the Russian language, or sometimes the Byelorussian language, were used during additional church services in 32 or 38 out of 52 churches. Senčikovskis considered Byelorussian as a dialect of Russian. Such an introduction of the Russian language in church services encountered the resistance of priests.In March 1870 Vilnius dean and pastor of the St. Raphael Church Stanislovas Petravičius publicly burned a ceremony book in Russian during a church service and condemned those who would assist in the Russification of Catholic Masses. Priests were not the only ones to resist. There were statements against the Russian language in the Russian press; believers also resisted openly - there were instances when parishioners assaulted a priest after a church service in Russian. The Pope forbade the use of Russian during Masses. In 1876-1877 Russian was used in church services in 10 churches of the Minsk province. After the decree of the Vatican of 11 June 1877, which forbade the use of Russian in additional Masses, the language eventually completely disappeared from Masses in churches. However, at the very end of the XIX century and the beginning of the XX century the authorities tried to revive the mentioned practice and even tried to introduce the Byelorussian language because in 1897 permission was received from the Vatican to use Byelorussian in additional Masses. However, this did not work out. [From the publication]

• Teologija / Theology
• Istorija / History