Motiejus Valančius XIX a. knygos kultūroje

LTŽemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801-1875) įėjo į istoriją ne tik kaip katalikų bažnyčios gynėjas nuo Rusifikacijos, bet ir kaip produktyviausias XIX a. antrosios pusės lietuvių rašytojas, beletristikos pradininkas, daugelio knygų leidybos projektų iniciatorius ir dalyvis. Vyskupas nebuvo bibliofilas tikrąja to žodžio prasme. Atvirkščiai, jis skeptiškai, kartais niekinamai žiūrėjo į uolių kolekcininkų veiklą. Jo požiūris į knygą buvo kiek kitoks, nei su lenkų kultūra susijusių dvasininkijos luomo atstovų. Paiką ir tuščiagarbį, neteikiantį dvasinio peno ir visuomeninės naudos skaitymą ir knygų kaupimą gyvenimo saulėlydyje M.Valančius vertino atsainiai. Užuot rūpinęsis ir puoselėjęs savo asmeninę biblioteką, M.Valančius kūrė "liaudies biblioteką", formavo skaitantį ir apsišvietusį lietuvį krikščionį. Šio straipsnio tikslas – remiantis išlikusiais asmeninės vyskupo bibliotekos knygų egzemplioriais, nuosavybės įrašais, pastabomis, dedikacijomis, atskleisti ne taip akcentuotus ar visiškai nežinomus M.Valančiaus biografijos, susijusios su knyga, epizodus. Straipsnio gale pateikiamas išlikusių "M.Valančiaus bibliotekos knygų ir jų ženklų" (1 priedas) bei "Pastabų Kražių gimnazijos bibliotekos knygose" (2 priedas) sąrašai. Straipsnis praturtina vyskupo Motiejaus Valančiaus biografiją, pateikia naujų faktų apie jo veiklą, susijusią su knyga, papildo šios temos istoriografijos šaltinius.Reikšminiai žodžiai: Asmeninė biblioteka; Asmeninės bibliotekos; Asmenybės; Knygos kultūra; Knygos nuosavybės ženklai; Lietuvos knygos kultūra; Motiejus Valančius; Įrašai; Žemaitija (Samogitia); Book culture; Book ownership marks; Lithuanian book culture; Motiejus Valančius; Personal libraries; Personal library; Personalities; Records; Samogitia.

ENŽemaičiai Bishop Motiejus Valančius (1801–1875) went down in history not only as a defender of the Catholic Church in Lithuania against Russification, but also as the author of many books and the initiator of publishing projects who perfectly understood the power of the printed word in the Lithuanian society, which was rapidly changing its value orientations. However, unlike his predecessors in Varniai and Alsėdžiai, he was sceptical about the spreading ‘book mania’, which, in his opinion, was nothing more but immoderate and aimless reading and collecting of books, with which many representatives of the clergy were infected. Relying on the copies of surviving books, the article discusses the personal library of Valančius, the sources from where they were collected, signs of books and there is an attempt to reveal the various predilections of the bishop’s readings. Thus, the notes on the margins of the books of the Kražiai collegium library found by professor Levas Vladimirovas are noted. The conclusion is made that from the point of view of social communication and cultural factors Valančius represented more spoken than written (book) culture, although he realized intuitively its significance for the Lithuanian nation, which was awaking from lethargic sleep. Leading life on "the theory of example", Valančius put all his might into establishing a Christian and God-fearing way of life for Lithuanians. Thus, his personal library, with a few exceptions, can be called the collection of ascetic books, serving both pastoral and popular education tasks. [From the publication]