Motiejaus Valančiaus prozos polifunkciškumas

LTMotiejaus Valančiaus (1801–1875) ir visa XIX a. didaktinė proza pramina kelius lietuvių grožinei kūrybai. Didaktinis tekstas yra universalaus pobūdžio - jis bando viską aprėpti, nori pamokslauti, vertinti, pamokyti, fiksuoti, populiarinti. Toks polifunkciškumas - archajiška, specifinė XIX a. lietuvių didaktinės prozos ypatybė. Valančiaus didaktinę prozą ypač veikia ekstraliteratūriniai faktoriai (šalies istorinė, politinė padėtis; rašytojo sociokultūrinė situacija, konfesiniai tikslai ir įsipareigojimai bei kt.). Rašytojas prozos tekstus kuria visų pirma norėdamas aktyviai keisti, formuoti kaimo bendruomenės gyvenimą, daug kur net norėdamas reglamentuoti, vadovauti. Tokia aktyvi laikysena sutapo ir su vyskupavimo užduotimis, ir su švietimo paradigmos kūrėjo samprata. Polifunkciškumo reiškinį deramai papildo ir sinkretizmo sąvoka, kuri reiškia įvairių pirminių literatūros rūšių, žanrų neišsidiferencijavimą. Valančiaus grožiniai kūriniai interpretuotini kaip keletą gana ryškiai išsikristalizuojančių funkcijų: 1) didaktinis tekstas iškyla kaip žodžio menas, grožinė kūryba. Tokios naracijos tikslas - papasakoti įdomią istoriją, teikti malonumo; 2) didaktinis tekstas svarbus kaip konfesinės, ganytojiškos veiklos tąsa. Apsakymai suvoktini kaip pamokslų tęsinys, katechizacijos pamokų papildas ir moralas, 3) didaktinis tekstas aktualus ir kaip tam tikra edukologinės minties raiška; 4) didaktinis tekstas kaip švietėjiškos misijos išraiška. Mokslo žinių populiarinimas, tautosakos ir etnografijos eksponavimas ir pan. Straipsnyje atskirai aptariamos išvardytosios Valančiaus didaktinio teksto funkcijos.Reikšminiai žodžiai: Motiejus Valančius; XIX a. lietuvių literatūra; Multifunkcinė proza; Motiejus Valančius; Lithuanian Prose of the 19th Century; Multifunctional prose.

ENDidactic prose of Motiejus Valančius (1801-1875) and the entire didactic prose of the nineteenth century wore a track for Lithuanian fictional creation. Didactic text is of universal format - it tries to cover everything, wants to preach, to assess, to teach, to record and to popularise. Such polyfunctionality is archaic, specific feature of Lithuanian didactic prose of the nineteenth century. Didactic prose of Valančius is especially influenced by extraliterary factors (historic, political situation of the country, socio-cultural situation of writer, confessional objectives and commitments, etc.). The writer creates prose texts, in particular, because he wants to change, to shape the life of rural community actively, he even wants to regulate in many places. Such an active attitude coincided both with the tasks of the bishop and with the concept of education paradigm. The phenomenon of polyfunctionality is also duly complemented by the concept of syncretism which refers to the non-differentiation of various primary literary types and genres. Works of fiction by Valančius may be interpreted as some quite bright crystallizing functions: 1) didactic text towers as the art of word, the fiction. The aim of such narration is to tell an interesting story, to indulge, 2) didactic text is important as the continuation of confessional, pastoral activity. Short stories must be understood as a continuation of preaching, addition to catechism lessons and moral, 3) didactic text is also relevant as a particular expression of educational thought, 4) didactic text as an expression of educational the mission. Popularity of scientific knowledge, folklore and ethnographic exhibitions and so on. The article separately discusses the above listed functions of Valančius’ didactic text.