Kaitos ženklai: šiuolaikinis Lietuvos teatras tarp modernizmo ir postmodernizmo : teorinės perspektyvos : monografija

LTXX a. devintas, o iš dalies ir dešimtas dešimtmečiai Lietuvos teatre pasižymėjo kaip teatro prigimties, jo raiškos priemonių ir visuomeninių funkcijų permąstymo laikmetis. Teatras, praradęs sovietmečiu turėtą išskirtinę padėtį, buvo priverstas iš naujo peržiūrėti savo poveikio galimybes besikeičiančioje sociokultūrinėje terpėje bei kurti naujus santykių su realybe modelius. Šiuo laikotarpiu Lietuvos teatras atsinaujinimo šaltinių ėmė ieškoti tiek atsigręždamas į nacionalinio teatro istoriją, tiek į Vakarų teatro patirtis. Tuo metu į teatrą atėjusi nauja kūrėjų karta savo darbuose siekė apjungti Lietuvos teatro tradicijas ir naujas lokalias bei globalias tendencijas. Postmodernistinis požiūris provokavo teatre tam tikrus pokyčius: teatro savivokos, dramos teksto, režisūrinės koncepcijos, sceninio vaizdinio ir suvokėjo sąveikos, aktoriaus identiteto ir vaidmens santykio bei kt. Monografijoje atskleidžiami postmodernios estetikos raiškos ypatumai šiuolaikiniame Lietuvos teatre, išryškinant esmines šios estetikos sąlygojamų pokyčių sferas. Pirmiausia apžvelgiami postmodernizmo teorijos ir estetikos sąveikoje išryškėjantys probleminiai branduoliai bei nubrėžiamos pagrindinės postmodernios paradigmos trajektorijos. Vėliau analizuojami postmodernizmo raiškos teatro mene ypatumai bei nagrinėjamos teatro meno specifikos ir postmodernaus diskurso sąveikos išprovokuotos problemos. Taip pat atliekama Lietuvos teatre vykstančios postmodernistinės kaitos analizė, apibrėžiamos jos prielaidos, analizuojamos šios estetikos sąlygojamos meninės praktikos.Reikšminiai žodžiai: Aktoriai; Dekonstrukcija; Hibridiškumas; Intertekstualumas; Kūnas; Lietuvos kultūra; Lietuvos teatras; Lokalus postmodernizmas; Modernizmas; Postmodernizmas; Poststruktūralizmas; Režisierius; Savireflekcija; Suvokėjas; Sąveika; Teatro teorija; Teksto/vaizdo/veiksmo /dramos/ performatyvumo santykis; Šiuolaikinis Liertuvos teatras; Actor; Body; Contemporary Lithuanian theater; Director; Hybrid nature; Identity; Interrelationships: drama /text/visuality/acting/performance/spectator; Intertextuality; Lihuanian culture; Lithuanian theatre; Modern; Modernism; Perception; Pos-tmodernism; Postmodern; PoststructuraI; Self-reflexivity; Spectator; Theory of theatre.

ENThe 80s and the 90s of the 20th century in Lithuanian theatre distinguished as the period of reconsideration of the nature of theatre, its expression means and social functions. Theatre, having lost its exclusive position held in the Soviet Era, was forced to review the possibilities of its impact in the changing socio-cultural environment and create new models for relations with the reality. Over this period, Lithuanian theatre started looking for renewal sources by turning back to the history of national theatre and the experience of western theatre. At that time, the new generation of artists appeared in the theatre who aimed at linking the traditions of Lithuanian theatre and new local and global trends in their works. Postmodernist approach caused certain changes in the theatre: theatre’s self-perception, drama, text, directorial concept, the interaction between the stage view and the perceiver, the relation between the actor’s identity and role, etc. The monograph reveals the features of postmodernist aesthetic expression in modern Lithuanian theatre by highlighting the key areas of changes which were conditioned by this aesthetics. Problematic nuclei, which become evident in the interaction of postmodernist theory and aesthetics, are reviewed and the main trajectories of the postmodernist paradigm are drawn first. Later, the features of postmodernist expression in the theatre are analysed and the problems caused by the interaction of particularity of theatrical art and modern discourse are examined. The analysis of the postmodernist transition taking place in Lithuanian theatre is also performed, its preconditions are defined, artistic practices conditioned by this aesthetics are analysed.